ME
NU

CALENDARIO / Calendario Cinquepani LT

2012
TAVO GAILESTINGUMU PASITIKIU 2012

TAVO

GAILESTINGUMU PASITIKIU

Mintys kiekvienai dienai

Tekstus parinko ir parengė

ses. Estera Rudź GJSK iš

Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos

SAUSIS

Sausio l

Šių naujųjų metų pradžioje esame kaip keleiviai svečioje šalyje, nepažįstamose kryžkelėse. Dairomės vadovo, o randame jų labai daug. Kiekvienas jų siÅ«losi, giriasi turima patirtimi, žada kuo greičiausiai nuvesti iki pageidaujamo tikslo... Kas gi yra tas, kuriuo galime be jokios atodairos pasitikėti? Tai yra Jėzus Kristus! Tai patikimas Vadovas, kuris yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“.

(Jezu, ufam Tobie!, WA 7/1952, p. 130)

Sausio 2

Bendravimui su Dievu turi bÅ«ti bÅ«dingas pasitikėjimas ir bičiulystė. Karšta malda kaip tiktai yra nuoširdus bendravimas su Dievu. To gali mus išmokyti tik Šventoji Dvasia.

(Dziennik, sąs. 3, p. 36)

Sausio 3

Jeigu liausiesi kalbėjęs Dievui, melstis, nesutiksi Jėzaus ir neišgirsi Jo tau kalbant.

(Dziennik, sąs. 4, p. 26)

Sausio 4

Bendraujant su Dievu negalima apsiriboti tik maldai skirtu laiku. Reikia stengtis tai tęsti visą dieną. Juk kas myli, tas siekia nuolatos maloniai bendrauti su mylimu asmeniu.

(Dziennik, sąs. 3, p. 26)

Sausio 5

Dievas niekuomet nevaržo žmogaus laisvos valios ir, norėdamas jam suteikti savo malonių, reikalauja, kad žmogus pats imtų tų malonių trokšti, kad jų melstų ir taip bent šiek tiek jų nusipelnytų.

(MB, t. III, p. 15)

Sausio 6

Neieškok Viešpaties danguje, nes Jis yra čia, prie tavęs; ieškok Jo čia, ir čia rasi.

(Rekolekcje, p. 23)

Sausio 7

Šventasis Krikštas man buvo Dievo pabučiavimas, kuriuo Jis mane įsivaikino.

(MB, t. III, p. 220)

Sausio 8

Kiekviename žingsnyje reikalinga Dievo malonės pagalba, kurią galima gauti tik su pasitikėjimu meldžiantis. Jeigu parpuolęs negaliu pats atsikelti, reikia, kad Kristus man paduotų ranką. Pats negaliu apsisaugoti nuo pagundų. Žodžiu, mano išganymas visiškai priklauso nuo Dievo, o Jis tik ir laukia pasitikinčio ir nuolankaus prašymo.

(Dziennik, sąs. 3, p. 51)

Sausio 9

Dievo ketinimų akivaizdoje privalome Jam visiškai atsiduoti, į Jo rankas sudėti visą savo esybę, savo asmenines pažiÅ«ras, idant visiškai nuolankiai priimtume Dievo sprendimus, kaip juos priėmė Viešpats Jėzus Alyvų darželyje.

(MB, t. II, p. 47–48)

Sausio 10

Kokia malda, toks ir gyvenimas. Jeigu netinkamai meldiesi, varganas bus tavo gyvenimas.

(Rekolekcje, p. 10)

Sausio 11

Melskimės ištvermingai, nes malda grÅ«dina sielą ir skatina ją ištverti sunkiausiomis aplinkybėmis. Melskimės pasitikėdami, nes malda pakyli sielą iki dangaus ir sujungia su Dievu. Pagaliau melskimės nepavargdami, nes tai yra raktas į Dievo gailestingumą.

(RiK, Modlitwa jest potrzebą

i potęgą człowieka, p. 149)

Sausio 12

Melskimės noriai ir dažnai, nes malda suteikia šviesos ir nežemiškos išminties.

(RiK, Modlitwa jest potrzebą

i potęgą człowieka, p. 149)

Sausio 13

Per valandą pokalbio su Dievu galima pasisemti daugiau išminties negu per ilgus ir varginančius asmeninius tyrinėjimus.

(RiK, Modlitwa jest potrzebą

i potęgą człowieka, p. 149)

Sausio 14

Yra sielų, kurios ir maldos metu daugiau užsiėmusios savimi, vis elgetauja, o reikia daugiau užsiimti Viešpaties reikalais, tas Jam labiau patinka, kaip patiko ir vieno iš dešimties pagydytų raupsuotųjų dėkingumas.

(Rekolekcje, p. 12)

Sausio 15

Kas visuomet atsimena, jog Dievas yra visur esantis, tas sudaro sutartį su Gailestinguoju Kūrėju, kuris savo ruožtu prisimena žmogų, apdovanodamas reikalingomis malonėmis.

(O wdzięczności za Miłosierdzie Boże, p. 19)

Sausio 16

Malda yra bÅ«tina norint gauti Dievo pagalbą, kaip grÅ«das bÅ«tinas derliui... Nuolanki ir pasitikinti malda dėl to, kas bÅ«tina išganymui, niekuomet nebÅ«na bergždžia. Ji išklausoma kad ir dėl to, jog išprašo mums malonę, kad ir toliau ištvermingai melstumės.

(Dziennik, sąs. 2, p. 31)

Sausio 17

Malda nėra žmogiška galia, nes jos vaisingumo šaltinis yra Dievas ir begaliniai Išganytojo nuopelnai. Ji randasi iš amžinojo meilės sprendimo ir kyla į Dievo gailestingumą.

(Dziennik, sąs. 2, p. 32)

Sausio 18

Be maldos bÅ«tume panašÅ«s į žemę be šviesos ir lietaus, o be Šventosios Dvasios dovanos mÅ«sų malda bÅ«tų šauksmas be aido, be jokio rezultato. Todėl dėkokime už šią dovaną ir prašykime jos prieš kiekvieną maldą.

(MB, t. III, p. 151)

Sausio 19

Mes privalome tarnauti Dievui, nes esame Jo kūriniai ir nuosavybė.

(Rekolekcje, p. 4)

Sausio 20

Meilė duoda mums sparnus, uždega valią, užkariauja abipusį palankumą. Todėl leiskimės apsvaiginami Dievo švelnumo, duokimės pagaunami Jo meilės.

(Rekolekcje, p. 4)

Sausio 21

Dievas trokšta labai gausiai mums duoti savo dovanų, bet savo malones padarė priklausomas nuo mÅ«sų valios, kurios nenori varžyti, ir nuo mÅ«sų maldos, kuri yra raktas į Jo gailestingumą. Jas galima palyginti su fontanu, iš kurio visiems trykšta gyvybės purslai, tačiau norint šiuo fontanu pasinaudoti reikia prie jo priartinti nuolankios ir pasitikinčios maldos kibirą.

(MB, t. III, p. 149)

Sausio 22

Tikra ir karšta Dievo meilė neuždaro sielos pačioje savyje, bet visuomet skatina ją vienaip ar kitaip aprėpti širdimi visus tuos, kurie priklauso Dievui, nes jie yra Jo kÅ«riniai, Jo vaikai ir gailestingos Jo meilės objektas

(Dziennik, sąs. 2, p. 28)

Sausio 23

Šaltame ir abejingame pasaulyje geba ištverti tik karštos širdys, kurios tarp audrų ir sausrų semiasi jėgų iš pasitikėjimo Dievo gailestingumu.

(MB, t. II, p. 68)

Sausio 24

Argi gali nenustebinti Šventojo Rašto posakių apie Dievo gailestingumą gausybė! Dažnas paklaustų, dėl ko gi įkvėptasis Autorius tai daro! Tame regime Dievo norą suteikti žmonėms savo gailestingumą ir pažadinti jų pasitikėjimą. Dievas nori pamokyti mus apie savo vidinį gyvenimą, apie savo santykį su kÅ«riniais, ypač su žmonėmis.

(MB, t. I, p. 15)

Sausio 25

Dievo pažinimas yra amžinasis, t. y. antgamtinis, gyvenimas, būtina Dievo meilės, Jo garbės, taigi ir mūsų laimės sąlyga. Juk negalima mylėti to, ko nepažįsti...

(MB, t. IV, p. 17)

Sausio 26

Kaip turiu branginti šv. Evangelijoje esantį Išganytojo mokymą! Ä®dėmiai ją skaitydamas ir apmąstydamas, privalau įsisąmoninti begalinį Dievo gailestingumą, nes Jis davė ją žmonėms.

(MB, t. I, p. 96)

Sausio 27

Palaimintas, kas kyla maldos sparnais, nes jis pasieks savo Tėvo glėbį. Jo siela išsivaduos iš šios žemės pančių ir įgys Dievo sÅ«nų laisvę.

(MB, t. III, p. 151)

Sausio 28

Iš ko pažinti, kad siela mirusi? – Kai nesimeldžia. Iš ko pažinti, kad grįžta į malonės gyvenimą? – Kai pradeda melstis.

(MB, t. III, p. 149)

Sausio 29

Šventoji Dvasia padeda mums tinkamai melstis. Ji perveria mÅ«sų širdžių gelmes, geriausiai žinodama, ko reikia mÅ«sų išganymui. Ji duoda mums mintį, dėl ko turime melstis ir kas mus tobulina.

(MB, t. III, p. 150)

Sausio 30

Šventoji Dvasia, pripildydama mus pamaldumo, uolumo, pasitikėjimo ir ištvermingumo, moko mus tinkamai melstis. Pakanka bent trumpai prisiminti Šventosios Dvasios dovanas, kad suprastume, koks glaudus ryšys pastarąsias sieja su malda.

(MB, t. III, p. 150)

Sausio 31

Malda bÅ«tina visiems – nusidėjėliams ir teisiesiems. Be maldos nusidėjėliai nesutraukys įsisenėjusių blogų savo įpročių grandinių ir nepatirs Dievo gailestingumo.

(MB, t. III, p. 149)

VASARIS

Vasario 1

Kai džiaugiuosi kitų gerove, ji tampa ir mano gerove, o kai išgyvenu artimą ištikusį blogį, geriausiai pats nuo šio blogio apsisaugau. Džiaugdamiesi dėl artimo gero ir užjausdami jį nelaimėje, įgyjame neišmatuojamų nuopelnų Dievo akyse, nes Jis negali nebÅ«ti dosnus bei didžiadvasiškas dosnioms ir gailestingoms širdims.

(RiK, O zazdrości, p. 364)

Vasario 2

Paaukojimo šventovėje valandą Marija sužino apie siaubingą Atpirkimo turinį. Ji ima Jėzų iš Simeono rankų, bet jau žino, kad šis KÅ«dikis jai nebepriklauso, kad jai duotas tik kaip Avinėlis, kurį ji privalo maitinti ir saugoti aukai, išpirkai už įvaikius – už mus.

(Matka Miłosierdzia, HD 2/1957, p. 901)

Vasario 3

Dievas myli ne tik apskritai, bet ir asmeniškai – išskirtinai, tarsi mes Jam bÅ«tume vieninteliai.

(Rekolekcje, p. 18)

Vasario 4

Bėgame lenktynių, kad gautume pareigas, pagarbą, būtume vertinami, o nė žingsnio nenorime žengti dėl Dievo Karalystės.

(Rekolekcje, p. 6)

Vasario 5

Dievas nieko nedaro be tikslo. Jeigu davė mums protą, valią ir širdį, tai šitaip norėjo mums leisti Jį pažinti, Jam tarnauti ir Jį mylėti.

(Rekolekcje, p. 5)

Vasario 6

Dievo meilė visuomet yra pirmesnė.

(Rekolekcje, p. 5)

Vasario 7

Jeigu nori padaryti gerą atgailą, užuot ėjęs į pragarą pasižiÅ«rėti savo vietos skubėk prie Dievo gailestingumo, ir paliesi jautriausią Dievo gerumo ir Jo širdies stygą.

(Rekolekcje, p. 21)

Vasario 8

Melstis reikia su vaikišku pasitikėjimu ir kreiptis į Dievą kaip į Tėvą, kuris niekada nieko neatsako.

(Rekolekcje, p. 9)

Vasario 9

Kas pasitiki gailestinguoju Dievu, tas nebus vien pasyvus malonių gavėjas, o stengsis daryti gailestingumo darbus.

(Listy, p. 18)

Vasario 10

Tai, ką duodame, yra niekas, palyginti su tuo, ką gauname.

(Rekolekcje, p. 7)

Vasario 11

Ką Viešpats veiktų su malonėmis, kurių pilnos Jo rankos, jeigu jų neprašytume?

(Rekolekcje, p. 9)

Vasario 12

Mano nuodėmės pasmerkė Išganytoją mirčiai. Todėl bus tinkama ir teisinga, kad dabar pats save pasmerksiu mirčiai, t. y. be atodairos pasiaukosiu Išganytojui, idant neturėčiau savo norų, o trokšÄiau tik to, ko trokšta gailestingiausioji Jo širdis.

(MB, t. II, p. 113)

Vasario 13

Trokštu su Tavimi, Viešpatie, susijungti, kai bÅ«siu nepelnytai pažemintas. Kai dygliai pernelyg skaudžiai žeis mano galvą, atiduosiu ją į Tavo, Išganytojau, rankas, atmindamas, jog tas, ką slegia nuodėmė, privalo iškęsti visokį paniekinimą, visokį pažeminimą ir užmarštį. Dėkosiu Dievui, kad leidžia man atgailauti už nuodėmes šiame gyvenime.

(MB, t. II, p. 113)

Vasario 14

Kodėl, Viešpatie, aš nemyliu kančios? Todėl, kad Tavęs deramai nemyliu. Jei Tave labiau mylėčiau, tikrai pakelčiau savo kentėjimus su gyvesniu tikėjimu, gilesniu nuolankumu, didesniu pasitikėjimu ir meile.

(MB, t. II, p. 38)

Vasario 15

Paprastai, jeigu kenčiama be tikslo, kančia atima iš žmogaus džiaugsmą ir jį sunaikina. O kentėjimas su gera intencija pagimdo gražiausią, tauriausią ir patvariausią džiaugsmą, kokį patirdavo kankiniai.

(Listy, p. 9)

Vasario 16

Kaip akylas sodininkas pavasarį apgeni sulaukėjusius ir išsikerojusius Å«glius, taip Dievas leidžia skaudžiai kentėti išrinktosioms sieloms, norėdamas jas pašventinti.

(RiK, O zaparciu się siebie, p. 250)

Vasario 17

Dievas niekada nėra taip arti, kaip dėdamas ant mÅ«sų kryžių, bet ir niekada Jo taip nepagarbiname, kaip tuomet, kai noriai jį nešame.

(RiK, O życiu wspólnym, p. 252)

Vasario 18

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu kančią paverčia patvariu džiaugsmu, iš maldingumo akto „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ į kenčiančios sielos vidų teka palaiminga ramybė, o išorėn spinduliuoja džiaugsmas.

(Listy, p. 9)

Vasario 19

Palaiminta siela, kuri atidžiai ir pamaldžiai apmąsto karčią Viešpaties Jėzaus kančią ir mirtį, nes taip ji praturtėja daugybe didelių ir įvairiausių malonių, kurių kitaip gauti bÅ«tų sunku.

(MB, t. II, p. 132)

Vasario 20

Amžių Karalius paliko dangaus sostą, kad, paskelbdamas ramybę tikintiesiems, Kryžiaus ginklu įveiktų mÅ«sų išganymo priešus.

(RiK, O pokoju Chrystusa, p. 296)

Vasario 21

Dievas paliko mus laisvus, kad su Jo malone savarankiškai pasirinktume. Todėl savo rankose laikome gyvenimo ir mirties, blogio ir gėrio svarstykles. MÅ«sų tikslas privalo bÅ«ti vienybė su Dievu, kurią galime pasiekti tiktai laisva valia.

(RiK, O pokusach, p. 291)

Vasario 22

Dievo Gailestingumo kulto tikslas yra pažadinti pasitikėjimą Dievu per Tarpininką Jėzų Kristų, kaip tai rodo parašas po paveikslu „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ Dabar žmonės pernelyg pasitiki savimi, savo protu, savo jėga ir išradimais, todėl yra atsidÅ«rę ant bedugnės krašto ir dreba dėl nežinomos ateities.

(MB, t. IV, p. 74)

Vasario 23

Dėl laimės, kuri mūsų laukia, verta laikinai pakentėti.

(Dziennik, sąs. 4, p.13)

Vasario 24

Kryžius – tai nebÅ«tinai kokie nors nepaprasti kentėjimai, nors pasitaiko ir tokių, bet tai yra paprasti ir kasdieniai nepatogumai, kuriuos nelengva ištverti. Kartais lengviau priimti dideles kančias ir aukas negu nedidelius paprastus nemalonumus, kurie kasdien kartojasi ir trunka ilgesnį laiką.

(Dziennik, sąs. 3, p. 19 ir t.)

Vasario 25

Kryžius, nuo kurio Jis sunaikino nuodėmės ir pragaro galybę bei pradėjo viešpatauti Dievo Gailestingumo Karalystėje, yra Viešpaties Jėzaus paveikslas.

(MB, t. II, p. 211)

Vasario 26

Jeigu žvilgsnis į kryžių mus įtikina, jog Jėzus myli žmones, tai neįmanoma be didžio susijaudinimo artintis ir prie tabernakulio. Čia irgi yra akivaizdus begalinės Išganytojo meilės mums įrodymas.

(Serce Jezusa wzorem miłości bliźniego,

WA 6/1951, p. 662)

Vasario 27

Jei kas nori bÅ«ti geras krikšÄionis ir pasiekti tikrą dorybę, privalo ruoštis įvairiausioms pagundoms, kurių neišvengė net Kristus.

(RiK, O pokusach, p. 288)

Vasario 28

Kad pagundos būtų naudingos, reikia joms užbėgti už akių, energingai su jomis kovoti ir pasiekus pergalę dėkoti Dievui už pagalbą.

(RiK, O pokusach, p. 292)

Vasario 29

Visame kame susitaikyti su Dievo valia – tai paprasčiausias ir trumpiausias kelias į šventumą.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 211)

KOVAS

Kovo 1

Išganytojas didžiausio atsidavimo aktu imasi realizuoti Tėvo valią, kuri yra gailestingumas žmonėms. Šiuo aktu Kristus priėmė visą baisingą savo žemiškojo gyvenimo programą – kentėjimus, pažeminimą, kančią ir mirtį.

(Serce Jezusa wzorem zgadzania się z wolą Bożą,

WA 6/1951, p. 489)

Kovo 2

Kančios metu Kristus, atlikdamas viską, ko trokšta meilė ir teisingumas, atiduoda Tėvui didžiausią garbę ir šlovę.

(Kult męki Chrystusa Pana,

WAW 10/1936, p. 56)

Kovo 3

Viešpats Jėzus dažnai galvodavo apie savo kančią ir mirtį, drąsiai apie ją kalbėdavo ir nuosekliai jos siekė. Tai yra nenutrÅ«kstamas Jo aukos už mus, paklusimo dangiškojo Tėvo valiai ir nuolatinis begalinio gailestingumo mums aktas.

(MB, t. I, p. 194)

Kovo 4

Mylėsi Viešpatį, savo Dievą! Šie žodžiai išreiškia visą žmogaus didingumą, orumą, laimę bei paskirtį ir saldžiausiosios Jėzaus širdies, kuri pati plaka tauriausia ir didžiausia visiems sektina meile Tėvui, troškimą.

(Serce Jezusa wzorem miłości Boga,

WA 6/1951, p. 659)

Kovo 5

Stoviu po Kristaus kryžiumi, sužavėtas didžiulio Jo skurdo. Man gėda, kad ypač šiuo požiÅ«riu esu taip toli nuo Jo. Suteik man malonę, Viešpatie, kad niekada visa širdimi prie laikinųjų gėrybių neprisirišÄiau. Kad verčiau norėčiau prarasti viską, tik ne Tavo malonę.

(MB, t. II, p. 157–158)

Kovo 6

Su meile pakėlė ir ėmė nešti savo kryžių, apipildamas jį savo prakaitu, vilgydamas brangiausiu savo krauju, papuošdamas penkiomis savo žaizdų rožėmis, didvyriškos savo sielos nuopelnais. Žinojo, kad nuo tada Kryžius taps Gyvybės medžiu, Dievo Karalystės raktu, karališkuoju sostu ir skeptru, Jo tarnų kardu bei arklu, viso Jo mokymo santrauka.

(Miłosierdzie Krzyża Chrystusowego, p. 3)

Kovo 7

Jeigu mylėti Dievą Jėzus laiko svarbiausia žmogaus priederme, tai ir pats, kaip tikras Žmogus, už viską labiau myli Tėvą; tai matyti iš viso žemiškojo Jo gyvenimo, o labiausiai – iš vyriausiojo kunigo maldos prieš kančią.

(Serce Jezusa wzorem miłości Boga,

WA 6/1951, p. 658)

Kovo 8

Nuodėmė yra nedėkingumas, kurį parodome labiausiai mylinčiam ir labiausiai meilės vertam Tėvui ir Geradariui; tuo skaudesnis nedėkingumas, kad esame privilegijuoti Jo draugai.

(Listy, p. 61)

Kovo 9

Kruvinoji Išganytojo permaldavimo mirtis – tai galingiausia kalba, kokia kada nors Dievo gailestingumas yra bylojęs žmonėms. Neįmanoma, kad tas, kuris tikrai tai suvokė, nepajustų begaliniu pasitikėjimu ir meile pasireiškiančio karšto dėkingumo už šÄ¯ gailestingumą.

(MB, t. II, p. 99)

Kovo 10

Jėzus neša kryžių su meile, nes jį uždėjo dangaus Tėvas, kuriam Jis buvo klusnus iki mirties ant kryžiaus. Neša kryžių su džiaugsmu, nes tą kryžių uždėjo žmonės, žmogiškieji broliai. Jis pamilo juos didžiule, amžina meile, o kai jie per nuodėmes pražuvo, stoja jų ginti ir sunkaus kryžiaus auka išperka juos nuo pražūties.

(Miłosierdzie Krzyża Chrystusowego, p. 4)

Kovo 11

Viešpačiui Kristui esant gyvam, iš dieviškojo Jo asmens sklido galingiausia jėga, kuri gydė kÅ«nus ir gaivino sielas (plg. Lk 6, 19). Tas pats vyksta, kai tikėjimu užmezgame su Juo kontaktą, norėdami drauge su Juo kentėti, Juo sekti.

(Kult męki Chrystusa Pana, WAW 10/1931, p. 56)

Kovo 12

Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuoto Išganytojo šono, gailestingiausiojo Išganytojo paveiksle yra pavaizduoti raudonais ir baltais spinduliais. Jie simbolizuoja iš ant kryžiaus mirusio Išganytojo šono gimstančią Bažnyčią su sielą apvalančiais (Krikštas ir Atgaila – baltasis spindulys) ir gyvybę teikiančiais (Altoriaus ir kiti sakramentai, kurių simbolis yra kraujas – raudonasis spindulys) sakramentais.

(MB, t. IV, p. 71)

Kovo 13

Visas pasaulis yra Dievo gailestingumo dalelytė, kuri, palikusi dangų ir nusileidusi žemėn, supa bei dengia žmogų; tai atmosfera ir centras, aplink kurį viskas sukasi; tai oras, kuriuo kvėpuojame; šviesa, kuri mus apšviečia, ir šiluma, kuri mus šildo.

(Rekolekcje, p. 6)

Kovo 14

Kaip Petras, išvydęs Jėzaus žvilgsnį, pajuto gailestį dėl nuodėmės, taip ir mes jaučiame atgailą, mąstydami apie Jo kančią. Šis Nukryžiuotojo žvilgsnis įsiskverbia iki pat sielos gelmių ir perveria ją gailesčiu, nes suprantame, jog nuodėmė buvo visų gailestingiausiojo Išganytojo kančių priežastis.

(RiK, O stałej skrusze za grzechy, p. 287)

Kovo 15

Kristaus kančia ir mirtis nebuvo tik pamoka, geras pavyzdys ir didvyriškas darbas, bet iš tiesų gailestingas atlyginimas Dievui už nuodėme Jam padarytą įžeidimą.

(MB, t. II, p. 6–7)

Kovo 16

Vieno Kristaus kraujo lašo bÅ«tų pakakę atpirkti visai žmonių giminei. Tačiau Jis išliejo jo gausiai, tarsi kokią upę.

(MB, t. II, p. 7)

Kovo 17

Viešpats Jėzus ant kryžiaus troško Tėvo garbės, troško, kad visi žmonės pažintų neapsakomą Jo gailestingumą ir juo gausiai naudotųsi, kad mylėtų Dievą tvirčiausia meile, kad didžiai trokšdami Jo siektų.

(MB, t. II, p. 184)

Kovo 18

Man gėda, Viešpatie, stovėti priešais šventą Tavo veidą, nes taip mažai esu į Tave panašus. (...) Tu iš gailestingumo praliejai už mane tiek kraujo, o man pasiaukoti artimui kaskart atrodo sunku.

(MB, t. II, p. 103)

Kovo 19

Šventasis Juozapas parodo tą didį pasitikėjimą Dievo gailestingumu; jis moka bÅ«ti kantrus ir ištvermingai laukia, susiedamas tikėjimą su protu ir išnaudodamas visas natÅ«ralias galimybes.

(MB, t. I, p. 65)

Kovo 20

MÅ«sų kryžiai yra tik Išganytojo Kryžiaus nuolaužos, tik menkas atspindys kančių, kurias Jis patyrė dėl begalinio savo gailestingumo.

(MB, t. II, p. 115)

Kovo 21

Tavo, Jėzau, kraujas ir kančios nuopelnai yra tvirtas mano pasitikėjimo pamatas. Padaugink jo manyje, padaugink mano meilę Tau! Trokštu pasitikėti Tavimi, mylėti Tave, kaip niekas dar nėra pasitikėjęs ir mylėjęs.

(MB, t. II, p. 84)

Kovo 22

Didžios sielos eina Mokytojo pėdomis, bendradarbiaudamos su Juo ir drauge kentėdamos. Skęsdamos Jame kaskart giliau, jos įauga į Jo mintis, ketinimus bei kančias ir taip viskam pasirengusios save aukoja kaip nepaliaujamą auką.

(MB, t. I, p. 194)

Kovo 23

Kryžius yra kruvinosios Viešpaties Jėzaus aukos altorius; ant jo dangiškajam Tėvui Jis paaukojo save kaip deginamąją auką už viso pasaulio nuodėmes.

(MB, t. II, p. 211)

Kovo 24

Kiekviena pagunda manęs klausia to paties: Jėzus ar Barabas?

(MB, t. II, p. 97)

Kovo 25

Prieš Mergelę, „malonės pilną“, stovi arkangelas ir sako jai, jog ji tapsianti Išganytojo Motina, Gailestingumo Motina. Žinodama šią privilegiją, Marija sutiko ir tuomet savo įsčiose pradėjo Gailestingumo Karalių, o dvasiškai – ir mus.

(Matka Miłosierdzia, HD 2/1957, p. 901)

Kovo 26

Gyvas tikėjimas traukė ir laikė Mariją prie kryžiaus. Už mirtį galingesnė meilė jungė ją su SÅ«numi (...) taip glaudžiai, kad jokia žmogiškoji jėga neįstengė nutraukti šių saitų.

(MB, t. II, p. 169)

Kovo 27

Kas patikėtų, jog ir Viešpats Dievas turi savo šventadienių, ypatingo džiaugsmo dienų, kai atrodo esąs laimingesnis nei paprastai. (...) Jo džiaugsmo viršÅ«nė yra nusidėjėlio atsivertimas.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 147–148)

Kovo 28

Ä®sitikinimas, jog Dievas trokšta mums tik laimės, yra beatodairiško atsidavimo Dievo valiai pagrindas.

(MB, t. II, p. 46)

Kovo 29

Dievo gailestingumas atima nusidėjėlį iš teisingumo, sulaiko pastarąjį ir atideda, eina paskui žmogų, visur bÅ«na drauge su juo.

(Rekolekcje, p. 20)

Kovo 30

Atleisti yra Jėzaus širdies poreikis, ir Jam bÅ«tų skaudu, jei privalėtų mus pasmerkti, kaip skaudu ir dabar, kai abejojame gailestingumu ir nemaldaujame atleidimo.

(Rekolekcje, p. 22)

Kovo 31

TenebÅ«na mano gyvenimas tarsi kurmio ar šikšnosparnio egzistencija, nes dvasios pasaulis, kurį mums atveria Tavo malonė, yra toks gražus, skaidrus ir vaisingas.

(MB, t. II, p. 71)

BALANDIS

Balandžio l

KrikšÄionis ne tik privalo atsiminti pareigą atleisti, bet ir iš tikrųjų turi atleisti.

(MB, t. II, p. 165)

Balandžio 2

Ieškojai manęs, kai buvau įsipainiojęs į nuodėmės erškėčius ir skaudžiai susižeidęs, o radęs užsidėjai sau ant pečių ir dabar taip rÅ«pestingai gydai nuodėmių žaizdas mano sieloje. „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“

(Listy, p. 7)

Balandžio 3

Kas yra varžomas godumo, kÅ«niškumo ar puikybės pančių, tas nepaprastai sunkiai įstengs išsaugoti tikėjimą bandymų valandą.

(MB, t. I, p. 193)

Balandžio 4

Kasdienė nuodėmė nesumažina meilės, bet sumenkina įkarštį, veikimo ir spinduliavimo laisvę. Draugystę su Dievu ji daro ne tokią glaudžią ir veiklią.

(Dziennik, sąs. 4, p. 11)

Balandžio 5

Kiekviena kasdienė nuodėmė sukuria tarsi kokią miglą tarp mÅ«sų proto ir Tiesos Saulės. Mums nusikalstant ta migla vis tirštėja ir galų gale visiškai užstoja dieviškosios Saulės skleidžiamus spindulius, o mes pasineriame į dvasios sutemas: jau gerai nebeįžiÅ«rime gyvenimo kelių ir gyvename iliuzijomis apie savo sielos bÅ«klę.

(Konferencje: Sprzeciw Woli Bożej, p. 137)

Balandžio 6

Kiekviena kad ir menkiausia kaltė visuomet yra nuolaida kokiai nors aistrai, todėl ją stiprina ir išvaduoja iš valios kontrolės. Ką atimame iš dvasios, tą atiduodame kÅ«nui; ką atimame iš Dievo meilės, tą atiduodame sukurtajai meilei.

(Konferencje: Sprzeciv Woli Bożej, p. 137)

Balandžio 7

Sąžinę galima palyginti su akimi: kol nepridulkėjusi ir švari, ji žvelgia šviesiai, linksmai; bet vos tik kas nors įkrenta, ji pajunta skausmą ir ima ašaroti. Panašiai bÅ«na su sąžine, nes, vos tik žmogus nusideda, ji, tarsi rÅ«stus teisėjas, apsiginkluoja keršto kalaviju ir dieną naktį persekioja kaltininką.

(Listy, p. 53)

Balandžio 8

(...) joks gėris nepateisina nuodėmės ir Dievas niekuomet neleidžia, kad iš jos kiltų gėris; tik tuomet, kai nuodėmė jau padaryta, Dievas ją paverčia geru dalyku.

(O wdzięczności za Miłosierdzie Boże, p. 54)

Balandžio 9

Kas velka į vandenį panardintą medį, tam jis atrodo lengvas, visu savo svoriu apsunksta tik ištrauktas ant kranto. Taip ir mes, kol plaukiame gyvenimo upe į amžinybės okeaną, daugelio nuodėmių nepastebime arba laikome jas visai nereikšmingomis ir tik ant amžinybės kranto pajuntame, kokios jos sunkios.

(Sprawiedliwość Boża, p. 14)

Balandžio 10

Pasitikėjimas daro stebuklus, nes gali naudotis Dievo visagalybe.

(MB, t. III, p. 198)

Balandžio 11

Jei savo noru imame į širdį nedideles nuoskaudas ar neatsisakome įpročio lengvabÅ«diškai teisti, apkalbinėti, jei puoselėjame protą veikiantį natÅ«ralų prieraišumą arba prisirišimą prie savo nuomonės ir savo valios, – visa tai yra pančiai, kurie pririša mus prie žemės ir kliudo pakilti iki Dievo meilės.

(Listy, p. 59)

Balandžio 12

Meilė negali pakelti išsiskyrimo, ji trokšta nuolatos bÅ«ti drauge.

(Miłosierdzie Krzyża Chrystusowego, p. 39)

Balandžio 13

Dievas leidžia pažeminti tuos, kurie pasitiki savomis jėgomis, dorybėmis, nuopelnais ir iš aukšto žvelgia į parpuolančiuosius, juos niekina, kaltina ir netgi smerkia. Jie nesiskaito su geismų galybe, kuri pranoksta natÅ«ralias žmogaus jėgas. „Be manęs jÅ«s nieko negalite padaryti“, – yra sakęs Išganytojas.

(Dziennik, sąs. 3, p. 39)

Balandžio 14

Dievo gailestingumas yra KÅ«rėjo pasilenkimas prie kÅ«rinio, kad išvestų jį iš skurdo ir atitaisytų jo trÅ«kumus.

(Listy, p. 19)

Balandžio 15

Pagundų nereikia bijoti, tačiau dera užbėgti joms už akių. Tačiau jei pagunda įkyri, nepasikliaukime savimi, o verčiau su pasitikėjimu prašykime Dievą pagalbos ir venkime progos.

(RiK, O pokusach, p. 292)

Balandžio 16

Tik romumu galime pelnyti sau žmonių simpatijas, tik švelnumas ir jautrumas geba mums sugrąžinti skvarbius protus ir nuraminti. (...) Ä®tvirtintus miestus paimame jėga, o žmonių širdis – švelnumu bei romumu.

(RiK, O cichości, p. 328)

Balandžio 17

Švelnumo, romumo ir jautrumo Kristui niekuomet nestigo, tuo alsavo visi Jo žodžiai ir darbai. Romus ir nuolankus gimdamas, švelnus ir malonus per visą savo gyvenimą, taip pat elgdamasis ir su mokiniais, ir su priešais, Jis miršta romiai, kaip Avinėlis.

(RiK, O cichości, p. 326)

Balandžio 18

Nusižeminimas yra savo skurdo pripažinimas, o šis pripažinimas atkreipia į mus Dievo žvilgsnį, kaip tas sužeistas keleivis yra atkreipęs gailestingojo samariečio žvilgsnį.

(RiK, O pokorze, p. 245)

Balandžio 19

Savimeilė yra didžiausias mano priešas, nes priešinasi Dievui iš žemų paskatų. Tu, Viešpatie, esi visagalis, neleisk, kad Tau prieštaraučiau net esant menkiausiam reikalui. Neleisk, kad sau prisiskirčiau gera, kurį Tau patinka manyje daryti, kad prisirišÄiau prie Tavo dovanų, kad jas savinčiausi.

(Dziennik, sąs. 3, p. 65)

Balandžio 20

Jei norime tiesiogiai susijungti su Dievu, privalome pasirengti išmėginimams, kad apsivalytume nuo to, kas yra delikačiausia ir subtiliausia mÅ«sų savimeilėje. Daugelis sielų, šitaip bandomos, šiame kelyje pavargsta ir palieka Dievą. Tai yra namai be pamatų.

(Dziennik, sąs. 3, p. 67)

Balandžio 21

Nuostabus dalykas Viešpačiui maldoje parodyti visus savo vargus, nes taip mes išpažįstame Dievo gailestingumą, atiduodame Jam deramą garbę ir tuo siekiame, kad Jis mÅ«sų pasigailėtų.

(RiK, O pokorze, p. 245)

Balandžio 22

Atrodo, kad Dievas, kuo daugiau atleisdamas, didina savo gailestingumą.

(Rekolekcje, p. 22)

Balandžio 23

Džiaukimės, nes Tas, kuris kentėjo, triumfuoja! Linksminkimės, nes Tas, kuris buvo miręs, prisikėlė iš numirusių! Stovėjo nušvitęs tarp tų, kurie buvo nugrimzdę į mirties tamsybes.

(Ciemności świata a światło Chrystusowe,

WD 5/1949, p. 115)

Balandžio 24

Velykų laikotarpiu Bažnyčia, suvokdama patirtąjį Dievo gailestingumą, kuris labiausiai pasireiškė prisikėlimu iš numirusių ir šventų sakramentų įsteigimu, jau nebemaldauja gailestingumo, bet džiaugsmingai šlovina iš numirusių prisikėlusį Kristų su Jo gailestingumu.

(Ufność a Miłosierdzie Boże,

WA 7/1952, p. 317)

Balandžio 25

Kaip tamsoje apmirusi gamta pabunda gyventi, kai ją staiga apšviečia ir sušildo saulės spindulys, taip ir žmogus – taip ir visas pasaulis, patyręs Kristaus malonę, išvestas į laisvės šviesą ir išvaduotas iš nuodėmės jungo, – giliai alsuoja laisvu oru ir džiaugiasi nauju visaverčiu antgamtiniu gyvenimu: tuo laimingesnis, nes buvo pražuvęs, o štai dabar išvaduotas, buvo miręs, o štai dabar prisikėlė iš numirusių.

(Ciemnośći świata a światło Chrystusowe,

WD 5/1949, p. 117)

Balandžio 26

Ko gi turime bijoti, jeigu jau ir mirtis nugalėta? Juk mÅ«sų, krikšÄionių, negalima numarinti! Kristus yra galingas ir gailestingas, nemirtingas ir nenugalimas, taigi ir visa, kas su Juo susiję, yra nemirtinga: Jo mokymas, Jo Bažnyčia, Jo išrinktieji, jų darbai, kentėjimai ir pati mirtis.

(MB, t. II, p. 234)

Balandžio 27

Kristaus pergalė yra mÅ«sų pergalė! Jo šlovė yra mÅ«sų šlovė, nes Jo prisikėlimas kartu yra ir mÅ«sų prisikėlimas iš numirusių! Jis negali mÅ«sų pamiršti: juk viską dėl mÅ«sų padarė, viską mums gavo, viskuo su mumis pasidalijo.

(MB, t. II, p. 233–234)

Balandžio 28

Mano siela yra paslaptingas dalykas, kaip pasėlio grÅ«das žiemos miego metu. Ji yra užkastas lobis, nežinomas perlas. Kaip išsivysto nuostabus vidinis vaiko pasaulis, taip ir kÅ«ną palikusioje sieloje atsiskleidžia gilus amžinojo gyvenimo pasaulis. Gailestingiausiasis Jėzau, kada ateisiu, kada atsistosiu prieš Tave?

(MB, t. II, p. 286)

Balandžio 29

Savo gyvenimu parodykime, kad labai tikime Jėzaus prisikėlimu iš numirusių.

(Ciemnośći świata a światło Chrystusowe, p. 116)

Balandžio 30

Viešpats Jėzus ne tik išvadavo mus iš nuodėmės ir amžinosios mirties, sugrąžindamas prarastąją Dievo sÅ«nystę, bet dar ir įsteigė neišsemiamą savo nuopelnų lobyną, kurį apaštalas vadina malonių sostu, ir visus kviečia su pasitikėjimu artintis prie šio lobyno ir gausiai semtis Dievo gailestingumo.

(MB, t. I, p. 208)

GEGUŽĖ

Gegužės 1

Marija, sutikusi būti Dievo gailestingumo raktininkė, suvokia, jog gyvena tik tam, kad dalytų Dievo geradarybes nusidėjėliams.

(Listy, p. 44)

Gegužės 2

Kiekvienas, kas nori lengvai ir greitai tapti šventuoju, privalo mylėti savo dangiškąją Motiną, garbinti ją po Dievo didžiausiu kultu, karštai jai melstis ir sekti jos dorybėmis.

(Listy, p. 43)

Gegužės 3

Jeigu patys bÅ«tume galingesni, gal ir nereikėtų mums Motinos, bet bÅ«dami silpni, maži ir vargšai, ypač kai kalbama apie dvasinius dalykus, kaip kÅ«dikiai turime glaustis Gailestingumo Motinos glėbyje.

(Listy, p. 43)

Gegužės 4

Dievas nori, kad vieni žmonės rodytų savo gailestingumą kitiems ir jiems tarsi pavaduotų Dievo gailestingumą žemėje – kad gausiau apdovanotieji dalytųsi su vargingesniaisiais, stipresnieji globotų silpnesniuosius, laimingieji teiktų paguodą kenčiantiesiems, žodžiu, kad visi, sujungti broliškos meilės ryšiais, sudarytų vieną šeimą, kurioje visi mylėtų vienas kitą.

(Wielbijmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 183)

Gegužės 5

Artimo meilė privalo kilti iš Dievo meilės. Kas mylėtų artimą tik dėl jo paties arba dėl gaunamų jo paslaugų, tas neturėtų krikšÄioniškosios meilės.

(Serce Jezusa wzorem miłości bliźniego,

WA 6/1951, p. 663)

Gegužės 6

Tikėjimas mus moko, kad Dievas yra mÅ«sų Tėvas, Kristus – mÅ«sų galva, o Šventoji Dvasia mus pašventina. Dėl to mylėti artimą reiškia mylėti Dievo mylimus vaikus, Jėzaus mistinio KÅ«no narius, Šventosios Dvasios šventovę.

(RiK, O miłości braterskiej, p. 267)

Gegužės 7

Kaip tėvas iš tolo pajunta besiartinantį sÅ«nų, taip ir mes turime justi žmonių, ypač patyrusių didelę nelaimę, poreikius.

(RiK, Naśladowanie Miłosierdzia Bożego, p. 354)

Gegužės 8

Kaip tėvas nelaukė, kol sÅ«nus prie jo prisiartins, bet pats išÄ—jo jo pasitikti, taip ir mes nelaukime, kol artimas mus paprašys paramos, bet eikime pasitikti visų stokojančiųjų.

(RiK, Naśladowanie Miłosierdzia Bożego, p. 354)

Gegužės 9

Niekada nesielk su artimu negatyviai, bet visada – pozityviai.

(Dziennik, sąs. 4, p. 25)

Gegužės 10

Niekas taip nesutaurina žmogaus, kaip [tai, kad], matydamas materialiai ar moraliai skurstančius, regi juose patį Viešpatį Kristų, o dėdamas savo rankas į materialines ar dvasines jų žaizdas, įsivaizduoja, jog liečia paties Išganytojo žaizdas.

(Listy, p. 17)

Gegužės 11

Jei izoliuosi save nuo kitų, nepasieksi visiškos brandos. O jeigu nori praturtinti save su kitų pagalba, privalai meile su jais susijungti.

(Dziennik, sąs. 4, p. 25)

Gegužės 12

Mažiausi dalykėliai auga esant santaikai, o didžiausi sunyksta dėl nesantaikos.

(RiK, O miłości braterskiej, p. 269)

Gegužės 13

Laukdami Šventosios Dvasios, negalime nieko neveikti, bet privalome melstis ir praktikuoti artimo meilę, nes ji yra geriausias mÅ«sų meilės Dievui įrodymas.

(Dziennik, sąs. 3, p. 32)

Gegužės 14

Tėvas myli SÅ«nų, o SÅ«nus taip pat myli Tėvą. Iš tos begalinės, amžinosios meilės kyla Šventoji Dvasia, trečias dieviškasis Asmuo – Meilės įasmeninimas. Šventoji Dvasia be galo myli Tėvą ir SÅ«nų ir taip pat yra jų mylima. Šventoji Dvasia – tai Meilė.

(Serce Jezusa wzorem miłości Boga,

WA 6/1951, p. 656–657)

Gegužės 15

Šventosios Dvasios veikimas pasižymi nepaprastu švelnumu: kas Jai sąmoningai priešinasi, Ją sulaiko ir priverčia pasitraukti.

(Konferencja o Duchu Świętym,

WAW 5/1931, p. 157)

Gegužės 16

Šventoji Dvasia pašventino Kristaus žmogystę ir visus Jo darbus padarė pavyzdžiu, į kurį lygiuosis bet koks žmogiškasis šventumas.

(MB, t. I, p. 195)

Gegužės 17

Šventumo klausimu visi esame vien pradedantys mokiniai, tik labai menkai apie tai išmanantys; mums visuomet reikalingas vadovas, o juo esti Šventoji Dvasia.

(Dziennik, sąs. 3, p. 36)

Gegužės 18

Šventoji Dvasia negali patekti į sielą, kurios bendravimas su žmonėmis yra netobulas. Meilės stoka – viena didžiausių kliūčių Jos veikimui. Kaip vanduo sulaiko ugnies poveikį, taip ir meilės stygius sulaiko Šventosios Dvasios veikimą.

(Dziennik, sąs. 3, p. 32)

Gegužės 19

MÅ«sų valia neretai bÅ«na atkakli, nesuprantama, užsispyrusi. Pirmutinė sąlyga, kad gautume dovanų, yra atsiriboti nuo kÅ«rinių ir nuo paties savęs. Tuomet Šventoji Dvasia perima iniciatyvą, kad sėkmingai nuvestų mus pas Dievą.

(Dziennik, sąs. 3, p. 36)

Gegužės 20

Šventoji Dvasia, Jėzaus Kristaus Dvasia remia mus, negebančius, ir meldžiasi mumyse nenusakomais atodÅ«siais. Jei malda eina iš Jos, iš širdies, ji perveria dangų ir viską gauna.

(Rekolekcje, p. 10)

Gegužės 21

Šventoji Dvasia padeda mÅ«sų negalei, Ji pati maldauja už mus, Ji žadina visiško pasitikėjimo ir garbinimo, tikro nuoširdumo ir Dievo didybės pripažinimo jausmą.

(Dziennik, sąs. 3, p. 36)

Gegužės 22

Apie ką nors kalbėdami privalome vengti kandumo, pykčio, ironijos, pašaipos, nes Dievo Dvasia yra kupina švelnumo ir meilės, nes tiesa be meilės nėra kilusi iš tikros meilės.

(Konferencje, p. 48)

Gegužės 23

Nuolatos patirti gailestingumą, bet neturėti jo seseriai, broliui, priimti kalčių dovanojimą, bet nedovanoti kitiems žmonėms, patirti atleidimą, bet nenorėti atleisti, – argi tai nebÅ«tų keršto besišaukiantis piktumas?

(Miłosierdzie Serca Jezusa Konającego, p. 8)

Gegužės 24

Bažnyčia nesigriebia kardo, nes jos galybė slypi Dievo valioje, kuri padeda ištverti kentėjimus, taip pat maldoje už tuos, kurie ją persekioja.

(MB, t. II, p. 57)

Gegužės 25

Išganytojui labai rÅ«pi santaika ir vienybė Bažnyčioje, nes nuo to priklauso jos galia bei raida.

(MB, t. II, p. 26)

Gegužės 26

Šventosios Dvasios įkvėptos sudygsta ir pražysta kankinių, mergelių bei išpažinėjų herojiškosios dorybės, kurios yra viena iš Bažnyčios šventumo apraiškų.

(Konferencja o Duchu Świętym,

WAW 5/1931, p. 156)

Gegužės 27

BÅ«dami gailestingi nusidėjėliams, ir sau sulauksime gailestingumo iš paties Dievo bei iš geros valios žmonių, kurie savo maldomis apglėbia ir mÅ«sų nuodėmingą sielą.

(Konferencje, p. 43)

Gegužės 28

Santykiuose su žmonėmis visada laikytis santÅ«riai, su visais elgtis pagarbiai, džiaugtis, jei kiti yra vertinami labiau už mus, noriai priimti patarimus, priekaištus, netgi nepelnytą panieką, niekada nekalbėti apie save, iškęsti nesėkmes, noriau bendrauti su vargšais bei prasčiokėliais negu su šio pasaulio galingaisiais.

(Listy, p 51)

Gegužės 29

Privalome nusižeminti prieš kitus žmones, matyti juose Dievo jiems duotas prigimties ir antgamtines dovanas, be pavydo jomis stebėtis, o jų ydas pridengti.

(RiK, O pokorze, p. 249)

Gegužės 30

Jei kas tvirtintų esąs gailestingas, bet nesiryžtų, turėdamas tam progą ir galimybę, daryti gailestingumo darbus artimo sielai ir kūnui, būtų melagis.

(MB, t. IV, p. 23)

Gegužės 31

Tiktai vienas draugas stovės su mumis Paskutiniame teisme priešais Dievą ir mus gins: tai – gailestingumo darbai.

(Wielbijmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 203-204)

BIRŽELIS

Birželio l

Kaip akys vengia ryškių spalvų, taip ir žmonės šalinasi šaltų ir skvarbių protų, o linksta prie švelnių ir jautrių. Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui, o be romumo – žmonėms. Prie mielo ėriuko artinasi ir vaikas, o nuo ežio ir šuo bėga šalin.

(RiK, O cichości, p. 328)

Birželio 2

Tiktai tikras nusižeminimas skatina palankumą kitiems ir sukuria Viešpaties Kristaus taip palankiai vertinamą švelnumą bei kantrybę.

(Dziennik, sąs. 3, p. 147)

Birželio 3

Per Eucharistiją žmonės geriau pažįsta Dievo išmintį, galybę, gerumą ir gailestingumą, nes Jis mums suteikia ne tik savo malonių, bet ir save patį, kad visuomet pasiliktų su mumis.

(MB, t. I, p. 199)

Birželio 4

Tuoj po šv. Komunijos nieko nekalbėkime, o susikaupę klausykimės, ką Jėzus Kristus mums kalbės tokią brangią minutę, ir eikime malonės traukiami. Paskui sužadinkime garbinimo, nuostabos ir meilės aktus.

(Listy, p. 28)

Birželio 5

Šv. Komunija sutramdo aistras, prislopina geidulingumo ugnį ir taip palengva gydo mÅ«sų dvasios negalę.

(Listy, p. 26)

Birželio 6

Viešpats Jėzus Eucharistijoje (...) per dienas ir naktis bÅ«na labai tylus ir pasislėpęs, prisidengęs ne tik savo Dievystę, bet ir žmogiškumą.

(MB, t. III, p.10 )

Birželio 7

Matydami artimo nuodėmę, privalome verčiau melstis, kad jis atsiverstų, o ne piktintis. Kaip tik tai neleidžia mums save laikyti aukštesniais už kitus.

(Rik, O pokorze, p. 249)

Birželio 8

Kad pelnytume atleidimą, turime mokėti atleisti.

(Dziennik, sąs. 4, p. 28)

Birželio 9

Žmogus privalo dalytis paskutiniu duonos kąsniu, o kartais, jei to paskutinio kąsnio neįmanoma padalyti, netgi jį visą atiduoti artimui, jeigu šiam to reikia.

(Dziennik, sąs. 3, p. 71)

Birželio 10

Ramybės metu gali atrodyti, jog mÅ«sų meilė Dievui turi gana tvirtus pamatus, o bandymų valandą dingsta ir ši iliuzija; tuo metu ir pasirodo visas mÅ«sų silpnumas bei nepastovumas.

(MB, t. II, p. 69)

Birželio 11

Dievo meilė nesiremia jausmu; tai – pasiryžimas bei pasirengimas Jam tarnauti ir visiškas pasiaukojimas.

(Listy, p. 27)

Birželio 12

Tarpusavio meilę galima pavadinti Dievo meilės kriterijumi.

(List z Białegostoku, 1947 11 12)

Birželio 13

Meilės saikas yra mylėti be saiko.

(Dziennik, sąs. 3, p. 11)

Birželio 14

Kad tapčiau šventas, privalau nuolat bendradarbiauti su Šventąja Dvasia (...), leistis Jos vedamas.

(Dziennik, sąs. 3, p. 34)

Birželio 15

Šventoji Dvasia tiesiogiai veikia mÅ«sų valią ir traukia ją prie savęs, uždega širdį, o paskui apšviečia protą. Taip mumyse užgimsta Dievo sąmonė, kurios mes negalime išreikšti, bet kuri leidžia mums Dievą pažinti, ragauti ir veda mus prie Jo.

(Dziennik, sąs. 3, p. 35)

Birželio 16

Dabar yra gailestingumo metas. Šventajame Rašte vis kalbama apie šÄ¯ gailestingumo metą kaip apie brangią valandą, kuria privalome pasinaudoti tuo labiau, kad jos trukmė nežinoma. Kas pražiopsos tą valandą ir nebėgs pas Gailestingąjį Tėvą, kuris kviečia į vestuvių puotą, tas paklius į AukšÄiausiojo Teisėjo teisingumo rankas.

(Miłosierdzie Boże a sprawiedliwość Boża,

WA 5/1950, p. 622)

Birželio 17

Didžiausia gailestingumo visagalybė yra ta, kad Dievas, galėdamas nusidėjėlius sunaikinti ar bent jau iškart rÅ«sčiai juos nubausti, to nedaro, tik sulaiko, tarsi nešioja juos ant savo rankų, (...) idant tam tikrą valandą į jų sielas įlietų savosios meilės, atleistų ir pastatytų į vieną gretą su teisiaisiais.

(Myśli do kazań o Miłosierdziu Bożym,

PH 14/1936, p. 246)

Birželio 18

Maldingumo aktas po paveikslu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ įlieja vilties ir į didžiausio nusidėjėlio, ir į teisiojo širdį. Dažnai kartokime šÄ¯ aktą.

(Duch liturgii niedzieli przewodniej,

WD 6/1950, p. 85)

Birželio 19

Angelai aukština Dievo šventumą ir jį atspindi savo prigimtimi. O mes privalome garbinti Dievą pirmiausia už Jo gailestingumą.

(MB, t. IV, p. 37)

Birželio 20

Gailestingumas – tai paslaptis, tai slaptas bÅ«das, kaip pelnyti Dievo meilę.

(MB, t. III, p. 146)

Birželio 21

Dievo gailestingumas, parodantis Dievą kaip labiausiai užjaučiantį ir pasilenkusį prie mūsų Tėvą, mumyse žadina pasitikėjimą, drauge ir meilę, pagarbą bei dėkingumą.

(Kult Serca Jezusowego a Kult Miłosierdzia Bożego, AK, 49/1948, p. 38)

Birželio 22

Dievo gailestingumas yra didžiausia tobulybė, nes tik jai esame dėkingi už savo gyvenimą, atpirkimą ir pašventinimą, t. y. kiekvieno Dievo pasilenkimo prie kÅ«rinių, ypač prie žmonių, ištakos yra gailestingumas.

(Szkice kazań niedzielnych i świątecznych,

WD 5/1949, p. 144)

Birželio 23

„Duodu jums savo ramybę“, – šaukia Išganytojas ne tik apaštalams, bet pirmiausia visiems pasaulyje. Tai dangaus balsas tiems, kurie ieško ramybės ir jos ilgisi. Ir niekur nesuras, kol su pasitikėjimu neatsigręš į Gailestingiausiąjį Kristų.

(Szkice kazań niedzielnych i świątecznych,

WD 5/1949, p. 145)

Birželio 24

Dievo gailestingumas yra begalinis. Jo neišsems nei žmonių nuodėmių daugybė, nei sunkumas. (...) Jo neapribos nei žmogaus klastingumas, nei niekšystė, nei silpnybė. (...) Jis yra tarsi okeanas, kurio neįmanoma aprėpti akimis.

(Rozważania o Miłosierdziu Bożym,

Miłosierdzie Boże, p. 2)

Birželio 25

Dievas yra didis Meistras, leiskime Jam daryti, ką nori. Jis tobulai atliks savo darbą.

(Dziennik, sąs. 3, p. 65)

Birželio 26

Jeigu Dievas yra toks didis, kartu ir toks geras, jog nusileidžia iki mÅ«sų, domisi kiekvienu iš mÅ«sų ir trokšta mÅ«sų laimės – kaipgi Juo nepasitikėti ir nebÅ«ti dėkingiems už tokį didelį gailestingumą!

(MB, t. III, p. 138)

Birželio 27

Kas pasitiki Dievo gailestingumu, tas nepražus, nors padarytų didžiausias nuodėmes.

(Skutki ufności, WA 7/1952, p. 135)

Birželio 28

Dažnai turėkime prieš akis Dievo gailestingumo darbus, nuolankiausiai atsiduokime Jo valiai, kuri yra pats gailestingumas, pasitikėdami, kad visi mÅ«sų kryžiai galų gale išeis į gera.

(MB, t. I, p. 19)

Birželio 29

Nėra tokios aklos sielos, kuri, mąstydama apie Dievo gailestingumo darbus, neužsidegtų meile Jam. Tai yra dėkingumo skola už viską, ką mums yra padaręs, kurios pats iš mÅ«sų nori, klausdamas kiekvieną iš mÅ«sų kaip Petrą: „Ar myli mane... Ar myli mane labiau nei kiti?“

(Dzieła Miłosierdzia Wniebowstępującego

Chrystusa, WD 5/1949, p. 176)

Birželio 30

ŠÅ«kis „Pašlovintas Dievas Trejybėje ir Gailestingume“ parodo kiekvieno kÅ«rinio, visų pirma žmogaus, tikslą, kuris yra Dievo šlovė, turinti bÅ«ti kiekvieno krikšÄionio darbo akstinu.

(Miłosierdzie Boże i ludzkie,

HD 20/1951, p. 382)

LIEPA

Liepos 1

Prisiminimas, kad Dievas yra, – tai prieglobstis kilus pavojams, žadinantis pasitikėjimą Jo gailestingumu.

(RiK, O Obecności Bożej, p. 202)

Liepos 2

Siela, kuri mato, jog Dievas visas jai atsiduoda, supranta, kad yra teisinga Jam taip pat visiškai atsiduoti. Ją apima šventas užsidegimas, ir siela tampa laiminga aukodamasi ir sugebėdama įveikti visokias kliÅ«tis.

(MB, t. III, p. 231)

Liepos 3

Tikras ir tyras džiaugsmas auklėja, kaip ir kančia, ir yra taip pat reikalingas, o gal netgi reikalingesnis. Jis yra žmogui tas pats, kas saulės šviesa augalui.

(RiK, O radości, p. 333)

Liepos 4

Pasitikėjimas Jėzumi pripildo sielą slėpiningų malonės jėgų, kaip elektros laidai atveda neregimą šviesos srautą. Jis yra tarsi šviesi pergalės prieš visokias kliÅ«tis kelyje į tobulumą aušra.

(RiK, O ufności, p. 262)

Liepos 5

Be paklusnumo pražūva didžiausia armija, o galingiausias laivas sudūžta į povandenines uolas. Be šios dorybės neįsivaizduojama šeima, valstybė nei jokia visuomenė – o juo labiau Bažnyčia.

(Konferencja o posluszeństwie,

WAW 5/1931, p. 106)

Liepos 6

Kristus gyvena mumyse tiek, kiek yra visa, kas mÅ«sų, užvaldęs. Kai nieko nebeturėsime savo, o viskas priklausys Jam, tuomet iš tiesų tapsime dvasios vargdieniais.

(RiK, O ubóstwie, p. 237)

Liepos 7

Malda – tai ne poterių kalbėjimas, o visuomet į Dievą įsmeigtas žvilgsnis.

(Notatnik osobisty, p.1)

Liepos 8

Jei Dievas nori tave turėti kaip našlaitę, kodėl nori bÅ«ti kedras?

(Rekolekcje, p. 28)

Liepos 9

Esame kalnų gyventojai, o mÅ«sų siela, mintys ir širdis gali gyventi ir augti tik Dievo meilės nušviestose viršukalnėse.

(Rekolekcje, p. 52)

Liepos 10

Privalau (...) siekti širdies romumo ir nuolankumo. Iš savęs daug reikalauti, o kitiems turėti pakantumo dorybę ir nereikalauti per daug.

(Rekolekcje, p. 41)

Liepos 11

Dvasios vargdieniai turi viską, ko trokšta, nes savo troškimus apriboja tik tuo, ką turi.

(RiK, O ubóstwie, p. 235)

Liepos 12

Nežinau, kokiai puikybei reikia priskirti, kad besimeldžiantysis apie maldos kokybę sprendžia pagal nepaprastas savo pastangas. Juk patys to padaryti neįstengiame.

(Rekolekcje, p. 10)

Liepos 13

Nėra veiksmingesnės priemonės savo širdžiai atitraukti nuo laikinųjų gėrybių, kaip tik padėti jas į dangiškąjį banką kaip išmaldą skurstantiesiems ir aukas labdaros tikslams.

(RiK, O ubóstwie, p. 234)

Liepos 14

Viena iš veiksmingiausių apsisaugojimo nuo pagundų priemonių yra vengti nieko neveikimo ir tinginystės.

(RiK, O czystości, p. 232)

Liepos 15

Dirbantį žmogų gundo vienas šÄ—tonas, o nieko neveikiantį – šimtas.

(RiK, O czystości, p. 232)

Liepos 16

Kas duoda vargšams, tas skolina Dievui ir daugina savo lobius danguje.

(RiK, O ubóstwie, p. 234)

Liepos 17

Koks paprastas kelias į tobulumą! Daugelis mano, kad jis yra grįstas didele atgaila, ilga malda arba griežtu apsimarinimu, tačiau jis grįstas tobula Dievo meile.

(RiK, O miłości Boga, p. 318)

Liepos 18

Ä® viską žvelkime tikėjimo akimis ir išvengsime šablono, kuris yra vienas didžiausių mÅ«sų gyvenimo pavojų.

(RiK, O duchu wiary, p. 260)

Liepos 19

Priimkime apsimarinimus, kuriuos mums siunčia Apvaizda, – šaltį, kaitrą, vietos ir laiko nepatogumus, žmonių [daromus] nemalonumus, ligas, chronišką silpnumą, kitų priešiškumą, nejautrumą ir pan., – paklusniai ir su meile, o siela vis plačiau atsivers Šventosios Dvasios veikimui.

(RiK, O zaparciu się siebie, p. 253)

Liepos 20

Jėzaus kvietimas ištraukė (Petrą) iš gimtojo krašto ir pastÅ«mėjo į kovos kelią, kurio gale jo laukė baisi mirtis. Uoliai ir ištikimai laikysiuosi Viešpaties Jėzaus, kad ir kur mane vestų, ir, nors neturėčiau džiaugsmo Jam tarnaudamas, bÅ«siu Jam ištikimas iki mirties.

(MB, t. II, p. 273)

Liepos 21

Kiekviena diena gali bÅ«ti tiesiog išausta iš apsimarinimo aktų, kuriuos galima pakeisti tokiu pat skaičiumi meilės aktų.

(RiK, O zaparciu się siebie, p. 253)

Liepos 22

Kiekvienas duonos trupinys ir lašas vandens, kuriuos imame į burną, o tuo labiau gailesčio ašara ir nuodėmių atleidimą teikianti malonė šaukia mus atiduoti Dievui dėkingumo skolą už patirtą gailestingumą.

(O wdzięczności za Miłosierdzie Boże, p. 1)

Liepos 23

Gailestingumas yra krikšÄioniškojo gyvenimo žiedas.

(RiK, O cnocie miłosierdzia, p. 349)

Liepos 24

Duok man, Viešpatie, krÅ«tinę, kuri trokšta bÅ«ti pilna, duok širdį, kad užsiliepsnotų ugnimi, duok sparnus, kad išsiskleistų. Idealai yra apėmę mano sielą – tad ką gi kita galėčiau daryti, kaip tik prašyti, kad jie išsipildytų, kaip tik kovoti dėl jų.

(MB, t. II, p. 290)

Liepos 25

Dažnai parodykime tikrą gailestingumą artimui, ir nusileis ant mÅ«sų paguoda, patirsime palengvėjimą ir jėgą, kuri, tarsi rasa (...) ant išdegintos žemės, suteiks mums daug džiaugsmo.

(RiK, Naśladowanie Miłosierdzia Bożego, p. 353)

Liepos 26

Kas daro tai, ko nori Dievas, daro pakankamai daug, nors tai bÅ«tų mažiausi, nieko nereiškiantys ir nevieši darbeliai. Reikia tiktai persiimti tikėjimo dvasia, o tuomet blogiausioje padėtyje įžvelgsime Dievo valią ir labiausiai patiksime KÅ«rėjui.

(MB, t. I, p. 68)

Liepos 27

Nėra žemėje didesnio malonumo, kaip suteikti palengvinimą kenčiantiesiems, o kaip tik tai galime padaryti būdami gailestingi.

(RiK, Naśladowanie Miłosierdzia Bożego, p. 353)

Liepos 28

Dažnai esu kalbėjęs: „privalau pradėti!“, tačiau kažkodėl man vis nepasisekdavo. Dabar privalau pradėti, bet jau remiuosi ne savimi, o Gailestingiausiojo Išganytojo pagalba.

(Dziennik, sąs. 3, p. 11)

Liepos 29

Apsimarinimas paruošia meilės susitikimui su Dievu palankią vietą.

(Dziennik, sąs. 3, p. 23)

Liepos 30

Padaryk, Viešpatie, kad nė vienos tavo malonės niekada nepražudyčiau, bet deramai priimčiau netgi mažiausiąją.

(MB, t. III, p. 39)

Liepos 31

Prisiminimas, kad Dievas yra, – tai geriausias vaistas nuo blogos nuotaikos, liÅ«desio ir depresijos, nes jis pripildo sielą didžio neapsakomo džiaugsmo.

(RiK, O obecności Bożej, p. 202)

RUGPJŪTIS

Rugpjūčio 1

Dievas yra mÅ«sų prieglauda ir Vadas mÅ«sų kovose. Jis visuomet geba viską paversti geru: mÅ«sų pagundas, nemalonumus, skausmus, ligas, kitų nejautrumą ir pan. – pasukti į gera.

(RiK, O ufności, p. 264)

Rugpjūčio 2

Negalima nė akimirkos abejoti karšÄiausiu Jėzaus širdies troškimu, kad mes savo dvasios gyvenime taptume mažais vaikais.

(Godzina Święta i Nowenna o Miłosierdzie

Boże nad światem, p. 59)

Rugpjūčio 3

Kuo labiau siela jaučiasi prispausta ir silpna, tuo geriau supranta, jog gali kliautis tik Dievo pagalba.

(RiK, O ufności, p. 262)

Rugpjūčio 4

Dievo meilės nepasieksime kitaip, kaip tiktai viltimi ir pasitikėjimu, kurie atsiranda pažįstant ir garbinant begalinį Dievo gailestingumą. Juk kad mylėtum, pirmiau reikia Jį pažinti ir paskui tikėtis, kad troškimas Jį turėti kada nors ateis, nepaisant kliūčių, kurias Jis padės įveikti.

(Ufność a Miłosierdzie Boże,

WA 7/1952, p. 315)

Rugpjūčio 5

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu yra Kūrėjo visagalybės, gerumo ir gailestingumo pripažinimas. Tai pripažindami Dievui teikiame didžiausią garbę, kuri atveria dangaus vartus ir sielai suteikia daugelį Dievo malonių.

(Skutki ufności, WA 7/1952, p. 133)

Rugpjūčio 6

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu saugo mus ir nuo pragaro antpuolių. Visas pagundas lengviausiai įveikiame trumpu maldingumo Gailestingiausiajam Kristui aktu: Jėzau, pasitikiu Tavimi!

(Skutki ufności, WA 7/1952, p. 133)

Rugpjūčio 7

Jėzau, pasitikiu Tavimi! – šie žodžiai yra po Gailestingojo Išganytojo paveikslu. Uždekime ir kurstykime savyje tuos ugningus žodžius, uždekime juos visame pasaulyje, įdėkime juos į susipykusiųjų ir susirÅ«pinusiųjų lÅ«pas.

(Miłosierdzie Boże względem grzesników,

WA 4/1949, p. 483)

Rugpjūčio 8

Pasitikėkime Dievu laikinuosiuose ir amžinuosiuose reikaluose, kentėdami, susidÅ«rę su pavojais, bÅ«dami apleisti. Pasitikėkime netgi tuomet, kai mums atrodo, jog Dievas mus apleido, kai atsisako mus paguosti, kai mÅ«sų neišklauso, kai prislegia mus sunkiu kryžiumi. Tuomet reikia labiausiai pasitikėti Dievu, nes tai yra išmėginimo metas, bandymų metas, per kurį turi pereiti kiekviena siela.

(MB, t. III, p. 200)

Rugpjūčio 9

Dievas yra ištikimas ir neleidžia, kad pagundos pranoktų mÅ«sų jėgas. Reikia tik pasitikėti Jo pagalba.

(Dziennik, sąs. 3, p. 71)

Rugpjūčio 10

Kokia laimė kitus daryti laimingus!

(RiK, O radości, p. 335)

Rugpjūčio 11

Dievas, bÅ«damas geriausias ir gailestingiausias Tėvas, nori mums tik gero, o jeigu leidžia kokį blogį, kuris mums toks atrodo, tai turi mintyje aukšÄiausiąjį mÅ«sų gėrį, kaip savo SÅ«naus kančioje turėjo mintyje mÅ«sų išganymą.

(Serce Jezusa wzorem zgadzania się

z wolą Bożą, WA 6/1951, p. 489)

Rugpjūčio 12

Šventoji Dvasia, bÅ«k pagarbinta, (...) kai pasitikėjimo spinduliu nuskaidrini mÅ«sų ašaromis miglotą žvilgsnį ir išblaškai storus ir niÅ«rius mÅ«sų geidulių debesis, parodydama švarų ir giedrą dangų.

(MB, t. III, p. 200)

Rugpjūčio 13

Gyvenimo pagrindas nėra supratimas, bet meilė.

(Dziennik, sąs. 3, p. 28)

Rugpjūčio 14

(...) ar gali bÅ«ti didesnis gėris, kaip suvokimas, jog visagalis ir gailestingas Dievas man padeda, yra šalia manęs ir teikia man reikalingą pagalbą?

(Wielbijmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 14)

Rugpjūčio 15

Kai buvo paimta į dangų, ji nesiliovė globojusi pasaulį, tik, būdama Gailestingumo Motina, gauna dar daugiau Dievo gailestingumo savo įvaikiams.

(Matka Miłosierdzia, HD 2/1957, p. 901)

Rugpjūčio 16

Dievas tam tikra prasme taip elgiasi su mumis, kaip mes elgiamės su Juo: atmatuoja savo gailestingumo, atsižvelgdamas į Jo atžvilgiu užimamą poziciją. Kuo daugiau Jam atsiduodame, tuo labiau Jo gailestingumas persmelkia mūsų gyvenimo smulkmenas ir aplinkybes.

(RiK, Oddanie się woli Bożej, p. 133)

Rugpjūčio 17

Kol gyvename žemėje, neįstengiame visą laiką mąstyti apie Dievą, tačiau širdis nė akimirką neturi nuo Jo atitolti.

(Dziennik, sąs. 4, p. 30)

Rugpjūčio 18

Reikia priversti Dievo gerumą veikti, Dievo gailestingumą palenkti, kad Jis gausiai dalytų malones, kai pasitikėdami jų prašome: reikia eiti prie Dievo su savo vargais, nes prieš Dievą niekuomet negalime bÅ«ti per daug nuolankÅ«s. Drauge prisiminkime, jog ir bÅ«dami nusidėjėliai esame Tėvo vaikai, tad akcentuokime tą vardą, kuris Dievui patinka.

(Rekolekcje dla sióstr, p. 9)

Rugpjūčio 19

(...) šiame pasaulyje nepadės nė didžiausios galybės ar turtai, jeigu Dievas pats neparems, nesustiprins, nepaguos, nepamokys, nesaugos.

(MB, t. III, p. 194)

Rugpjūčio 20

Dievas yra visur su mumis, Jis nuramina audras, suteikia drąsos, gydo ydas. Jo ranka visuomet netoli mūsų, galime jos įsitverti pasitikinčia malda.

(RiK, O ufności, p. 265)

Rugpjūčio 21

Tėvo atžvilgiu Išganytojas pasirodo kaip Avinėlis – deginamoji auka už viso pasaulio nuodėmes, o mÅ«sų atžvilgiu – gerasis Ganytojas: Jis pažįsta ir myli savo avis, peni jas savo mokymu bei malone ir netgi atiduoda savo KÅ«ną ir Kraują kaip peną.

(RiK, O ufności, p. 261)

Rugpjūčio 22

Pasitikėjimas – tai poilsis mÅ«sų protui, nuolat mąstančiam apie visagalio ir gailestingo Dievo buvimą, o Dievas suvokiamas veikiau kaip Tėvas ir Išganytojas negu Viešpats. Pasitikėjimas – tai nuolatinė paskata ir padrąsinimas, leidžiantis susitaikyti su visais gyvenimo smÅ«giais ir išmėginimais.

(RiK, O ufności, p. 262)

Rugpjūčio 23

KrikšÄioniui atviri džiaugsmo pasauliai, kurie netikinčiajam ir nusidėjėliui yra uždraustas sodas.

(RiK, O radości, p. 334)

Rugpjūčio 24

Maži, dar nemokantys vaikšÄioti vaikai, norėdami išsilaikyti ant kojų, dažniausiai stveriasi visokiausių daiktų. O mes, susidÅ«rę su antgamtiniais dalykais, esame mažesni už vaikus, tad privalome visomis jėgomis be galo pasitikėti Išganytojo gailestingumu.

(MB, t. III, p. 193)

Rugpjūčio 25

ŠÅ«kis „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ sušildys tai, kas buvo šalta, suminkštins tai, kas buvo kieta, atgaivins tai, kas buvo išdžiÅ«vę, uždegs tai, kas buvo begęstą, o vieton visus dabar skaidančios neapykantos individus, šeimas, visuomenes, tautas ir valstybes sujungs tikros, broliškos Dievo ir artimo meilės apsikabinimu.

(Listy, p. 6)

Rugpjūčio 26

Pasitikėjimas Dievu – tai dvasios jėga, tai paskatinimas ištverti, tai serafimų energija greitai lėkti į antgamtines dorybių sferas. Jis atitraukia mus nuo mÅ«sų pačių silpnumo ir vargingumo, kad pripildytų naujos jėgos. Niekas taip nepalengvina atlikti sunkias užduotis, kaip pasitikėjimas.

(RiK, O ufności, p. 262)

Rugpjūčio 27

Vienas pasitikėjimo skrydis su meile reiškia daugiau negu giliausi ir gražiausi proto kÅ«riniai.

(RiK, O prostocie, p. 214)

Rugpjūčio 28

Mintis apie Dievą dirbant skatina darbą atlikti su didžiule pagarba Tam, kuris viską regi ir žino mūsų intencijas.

(RiK, O obecności Bożej, p. 203)

Rugpjūčio 29

Jėzau, pasitikiu Tavimi! – tai maldingumo aktas, kurį privalome kartoti sunkiausiomis aplinkybėmis, giliai įrėžti jį į savo širdį.

(KoMB, Miłosierdzie Boże względem

grzeszników, p. 34)

Rugpjūčio 30

Kas gi nepatikėtų Dievu, kuris regimai yra bendravęs su žmonėmis, daręs stebuklus ir mokęs?! Kas gi dar abejotų išganymu, juolab dėl jo sielvartautų, jeigu šis Dievas suteikė atleidimą nukryžiuotajam plėšikui ir Magdalietei, o Petrą padarė Bažnyčios pamatu?! Kas gi labiau už viską nepamiltų To, kuris iš anksto pamilo mus amžina meile ir iš gailestingos meilės leidosi nukryžiuojamas ir nukankinamas?!

(MB, t. III, p. 38–39)

Rugpjūčio 31

Po kiekvienos mÅ«sų pergalės prieš šÄ—toną Dievas bÅ«na pašlovintas, nes Jo karys triumfavo, įveikęs priešÄ… malonės ginklu.

(RiK, O pokusach, p. 292)

RUGSĖJIS

Rugsėjo l

BÅ«dami Gailestingumo Tėvo vaikai, privalome dažnai žadinti savyje dėkingumą, su meile prisiminti Jo geradarybes, nes dėkojimas už patirtas malones yra sėkmingiausias prašymas naujų.

(O wdzięczności za Miłosierdzie Boże, p. 18)

Rugsėjo 2

Dėkingumas, pasitikėjimas ir laisvė nuo paties savęs – tai ženklai, kurie rodo, jog atradome savo pašaukimą.

(Powołanie do chrześcijaństwa i kapłaństwa,

t. XXV/V)

Rugsėjo 3

Niekas neįstengia užstoti Dievo gailestingumo šviesos, negali nei sustabdyti Jo malonių srauto, nei pasipriešinti aukšÄiausiojo Gėrio troškimui save dalyti, kaip tik nepasitikėjimas ir nedėkingumas, kurie sudaro nelaimingą užtvarą malonei.

(O święto Najmiłosierniejszego Zbawiciela, p. 19)

Rugsėjo 4

Visa, ką turime ir ką prigimties bei malonės dėka pažįstame, yra begalinio Dievo gailestingumo darbas. Kas yra daugiau gavęs, negali girtis savo nuopelnais nei šaipytis iš mažesniųjų.

(Dziennik, sąs. 4, p. 5–6).

Rugsėjo 5

Verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga garbinti Dievą su Jo pranašumais, o ypatingiausiu bÅ«du šlovinti begalinį Dievo gailestingumą. To reikalauja natÅ«ralus dėkingumo už patirtas geradarybes jausmas, to reikalauja pats Viešpats Jėzus, priekaištaudamas už nedėkingumą pagydytiems raupsuotiesiems.

(Miłosierdzie Boże względem grzeszników,

WA 4/1949, p. 482)

Rugsėjo 6

Dievui nėra nemalonesnio dalyko, kaip nedėkingumas, kuris stabdo normalią dosnių ir gailestingų Jo išsiliejimų išorėn tėkmę.

(O święto Najmiłosierniejszego Zbawiciela, p. 19)

Rugsėjo 7

Kokie esame laimingi Viešpaties Jėzaus, pasislėpusio Altoriaus sakramente, akivaizdoje, nepaisant stichinių nelaimių! Kokie turtingi, nepaisant iš visų pusių kyšančio medžiaginio skurdo! Kokie stiprÅ«s ir galingi, nepaisant daugelio priešÅ³! Kokie linksmi, nepaisant dažnai mÅ«sų skruostais plÅ«stančių ašarų! Kokia tai mums garbė ir didybė...

(MB, t. III, p. 231)

Rugsėjo 8

Dievas daro mums didžiulę garbę, ne tik vieną kartą nužengdamas iš savo šlovės bÅ«sto mÅ«sų aplankyti, bet bÅ«damas nuolatiniu mÅ«sų piligrimystės bendrakeleiviu.

(MB, t. III, p. 231)

Rugsėjo 9

Eucharistijoje Jėzus kiekvieną dienos ir nakties akimirką yra kaip dieviškasis Tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Jis visuomet pasirengęs save mums atiduoti. Jis visuomet mus užstoja, nukreipdamas Dievo teisingumo smÅ«gius ir atvesdamas iki mÅ«sų begalinį Dievo gailestingumą.

(MB, t. III, p. 10)

Rugsėjo 10

Eucharistija yra Viešpaties Jėzaus kaip Žmogaus didžiausios meilės darbas, visų Jo darbų vainikas – tarsi didžiulė saulės sistema, kurioje viską judina meilė, savo spinduliais siekia amžių pabaigą ir visą kÅ«riniją kreipia į šviesų Dievop vedantį kelią.

(MB, t. III, p. 230)

Rugsėjo 11

Kristus yra tarp mūsų, galvoja apie mus, mumis rūpinasi!

(Konferencja o Najświętszym Sakramencie,

WAW 5/1931, p. 141)

Rugsėjo 12

Kaip kÅ«no maistas sukuria, palaiko ir stiprina laikinąjį gyvenimą, taip Švenčiausiasis Sakramentas sukuria, atnaujina, gydo, saugo, ugdo, stiprina, tręšia ir antspauduoja mÅ«sų sielos antgamtinį gyvenimą. Kaip tik čia įvyksta glaudžiausias sielos susijungimas su Kristumi, susijungimas ne tik dvasinis, bet ir fizinis, apčiuopiamas ir toks tobulas, kad glaudesnio žemėje jau ir nebegali bÅ«ti.

(MB, t. IV, p. 61)

Rugsėjo 13

Tik per mažutėlius atgims pasaulis. Todėl Viešpats pasirodo pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente ir veikia slaptai ar per pasislėpusius žmones.

(Rekolekcje, p. 8)

Rugsėjo l4

Kaip sukurdamas pasaulį Dievas apreiškė savo didybę, kurią skelbia kalnai ir jÅ«ros, taip per šventąsias Mišias Dievas apreiškia didžiausią savo veiklos savybę, o tai yra begalinis Dievo gailestingumas, kuris susieja mÅ«sų širdis su Dievu ir yra gilaus gyvenimo srauto visai žmonijai šaltinis.

(Miłosierdzie Krzyża Chrystusowego, p. 40)

Rugsėjo 15

Motina Švenčiausioji, Motina Mergele, pasidalink ir su manimi savo sielvartu! Myliu tave, Sopulingoji Motina, einanti tuo keliu, kuriuo žengė Tavo mylimiausias SÅ«nus.

(MB, t. II, p. 126)

Rugsėjo 16

Be to, Eucharistijai bÅ«dingas ypatingas veiksmingumas: ji suteikia didžiausią užsidegimą ir uolumą, kuris iš dalies panaikina už nuodėmes pelnytas bausmes, apsaugo nuo bÅ«simų nuodėmių, mažindama ir silpnindama gašlumo bei mÅ«sų sielų priešo pagundas.

(Wielbijmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 35)

Rugsėjo 17

Siela, kuri mato, jog Dievas pirmas jai atsiduoda, jaučia, kad bÅ«tų teisinga taip pat ir Jam visiškai atsiduoti.

(Listy, p. 22)

Rugsėjo 18

Betliejus, Nazaretas, Judėjos dykuma, Taboro kalnas, Genezareto ežeras, Paskutinė vakarienė, Velykų rytas – visa tai slypi mÅ«sų altorių tabernakuliuose, kur meilė ištirpdo sielas, o Kristaus idėjos ir gyvenimas persilieja į Jį lankančias bei garbinančias sielas.

(Konferencja o Najświętszym Sakramencie,

WAW /1931, p. 141)

Rugsėjo 19

Švenčiausiasis Sakramentas yra ne tik auka, bet ir sielos maistas, kuris išsaugo ir padaugina mumyse pašvenčiamąją malonę: „Kas valgo mano kÅ«ną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Jis slopina mumyse blogus polinkius, stiprina valią, žadina šventumo norą ir skatina romumą, kantrumą, ištikimybę, skaistumą bei kitas krikšÄioniškąsias dorybes. Jis saugo nuo mirtinosios ir apvalo nuo kasdienės nuodėmės.

(Miłosierdzie Krzyża Chrystusowego, p. 40).

Rugsėjo 20

Dieviškųjų Asmenų tarpusavio susiliejimo Trejybėje dėka Viešpats Jėzus ne vienas nužengia į mÅ«sų sielas, bet ateina su Tėvu, kuris nesiliaudamas Jį gimdo savo įsčiose, su Šventąja Dvasia, kuri be paliovos randasi iš Tėvo ir SÅ«naus. Tad, nešiodamiesi savyje Kristų, Jame nešiojamės ir Tėvą bei Šventąją Dvasią.

(W jedności zbawienie,

WAW 5/1931, p. 59)

Rugsėjo 21

Didžiai pasitikėkime šv. Mišiomis, per kurias Viešpats Kristus be paliovos už mus aukojasi ir meldžiasi, maldauja už mus gailestinga, karšta, jautria ir perverta širdimi.

(Miłosierdzie Krzyża Chrystusowego, p. 40)

Rugsėjo 22

Šv. Komunija tuo vaisingesnė, kuo grynesnė intencija, kuo labiau ji antgamtiška, t. y. kilusi iš tikėjimo motyvacijos, idant turėtume jėgų geriau tarnauti Dievui.

(Dziennik, sąs. 4, p. 3)

Rugsėjo 23

Dažnai įsivaizduosiu Gailestingiausiąjį Išganytoją, – kaip Jį vaizduoja paveikslas, – kuris savo malonių spinduliais, trykštančiais iš Jo širdies, iš visų pusių mane apsupa, nuvalo, sustiprina, gina ir džiugina.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 175)

Rugsėjo 24

Pasitikėjimas, pasitikėjimas ir dar kartą pasitikėjimas neišmatuojamu, beribiu, nesuprantamu, neapsakomu Dievo gailestingumu.

(Listy, p. 6)

Rugsėjo 25

Prašymas su pasitikėjimu – tai sėkmingiausias apaštalavimas.

(Po co mamy się modlić, p. 156)

Rugsėjo 26

Niekas taip nenuramina sutrupintos sielos, kaip galėjimas aukoti Viešpačiui savo kentėjimus.

(RiK, O pokoju Chrystusa, p. 298)

Rugsėjo 27

Pasitikėjimą galima palyginti su nuleista iš dangaus grandine, prie kurios prikabiname savo sielas. Dievo ranka pakelia šią grandinę aukštyn ir patraukia tuos, kurie jos stipriai laikosi.

(MB, t. III, p. 200)

Rugsėjo 28

Kentėjimai yra greitasis traukinys į dangų.

(Dlaczego tyle cierpień?, p. 4)

Rugsėjo 29

Šv. Mykolo Arkangelo iškilmės primena prieš amžius buvusią kovą tarp gėrio ir blogio. Ji ir šiandien tęsiasi mÅ«sų pačių prigimtyje, o jos sėkmė priklauso nuo mÅ«sų nuolankios ir pasitikinčios pozicijos. Turime pripažinti savo skurdą bei silpnumą ir be galo pasitikėti Dievo gailestingumu.

(Dziennik, sąs. 3, p 36)

Rugsėjo 30

Abejonių nesudrumstas vaiko tikėjimas yra mielas, tačiau apaštalo tikėjimas, įveikęs abejones, yra tobulesnis.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 114-115)

SPALIS

Spalio 1

Meldžiantis reikia turėti išradėjo talentą.

(Rekolekcje, p. 10)

Spalio 2

Angelai supa žmones ir tautas, eina paskui juos žingsnis į žingsnį, dalijasi jų džiaugsmais, kentėjimais bei poreikiais, juos stiprina, globoja ir teikia pagalbą.

(Dziennik, sąs. 3, p. 74)

Spalio 3

Malda yra ypatinga suvienijimo su Dievu ir pašventinimo priemonė, tačiau su sąlyga, kad įnešime ir savo indėlį.

(MB, t. III, p. 187)

Spalio 4

Labai vertinkime šventuosius sakramentus. (...) Šie malonių šaltiniai neišdžius, nors jais ir nebesirÅ«pintume, nors juos ir niekintume. Tai mÅ«sų paguoda ir gyvenime po mirties.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 123)

Spalio 5

Pasauliui reikia ne tiek filosofų, kiek šventųjų, kurie tarp mÅ«sų bÅ«tų gyvas Išganytojo paveikslas.

(Dziennik, sąs. 4, p. 2)

Spalio 6

Dirbti vien tik dėl noro patikti Dievui ir niekada nenorėti, kad žmonės tai paliudytų. Šio principo laikydavosi šventieji.

(Dziennik, sąs. 3, p. 15)

Spalio 7

Ar gali bÅ«ti vaiko širdžiai malonesnis dalykas, kaip nuolatos sveikinti savo Motiną, prisiminti svarbiausius jos gyvenimo įvykius, ar gali bÅ«ti naudingesnis dalykas išganymui, kaip nuolatos šauktis Gailestingumo Motinos pagalbos?

(Listy, p. 47–48)

Spalio 8

Pamaldumas, pakylėtas net iki asmeninio atsidavimo bei pasiaukojimo, yra subtiliausias tyriausios meilės žiedas ir vaisius.

(MB, t. III, p. 188)

Spalio 9

Nuodėmę atleisti gali tik vienas Dievas. Širdis tai instinktyviai jaučia, o jeigu kas bando iš nuodėmės išsivaduoti kitaip, pats save klaidina, nes nesupranta Dievo reikalų.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 128)

Spalio 10

Vieša malda visos Bažnyčios vardu yra ne tik pagarbos aktas, aukos ir Dievo tarnystės siela, bet ir priemonė gauti Dievo malonę. Tai yra auksinės kopėčios, kuriomis aukštyn kyla adoracija ir dėkingumas, o žemyn leidžiasi begalinis Dievo gailestingumas.

(MB, t. III, p. 235)

Spalio 11

Pakilę tikėjimo sparnais net iki Švenčiausiosios Trejybės garbinimo, psalmių maldoje atrandame pagrindą girti Dievą.

(RiK, Officjum, p. 310)

Spalio 12

Džiaugsmas padvigubina jėgas ir sugebėjimą dirbti, atgaivina valią ir nuskaidrina protą, įkvepia iniciatyvos bei kūrybingumo, gimdo taurius ketinimus ir veda į didelius darbus, atveria sielą gėriui, tiesai ir grožiui.

(Konferencja o radości,

WAW 5/1931, p. 297)

Spalio l3

Kadangi tik Dievas yra aukšÄiausiasis gėris, tik Dievo turėjimas arba viltis Jį turėti gali teikti tikrąjį džiaugsmą.

(Konferencja o radości,

WAW 5/1931, p. 297)

Spalio 14

Kryžiaus pavėsyje išugdomos šviesios, džiugios sielos, kurios yra žmonijos geradarės. Visur jas sutinkame su didžiu džiaugsmu, kurį dalija kitiems. Jose yra kažkas angeliška, iš jų plÅ«sta kažkokia gerų darbų šiluma, kuriai negali pasipriešinti atšiauriausi ir žiauriausi protai.

(RiK, O radości, p. 310)

Spalio 15

Turėti Dievą skirta tik tiems, kurie Jo nori, nes myli.

(Dziennik, sąs. 4, p. 31)

Spalio 16

Tikėjimas yra jėga, kurią iš tiesų duoda Dievas, tačiau mes privalome bendradarbiauti, be to Išganytojas stebuklų nedaro.

(MB, t. I, p. 151)

Spalio l7

Esminis krikšÄioniškojo gyvenimo bruožas yra džiaugsmas, kylantis iš savitvardos ir susivienijimo su Dievu per meilę. Tad tikro džiaugsmo sąlyga yra Dievo meilė, į kurią veda savęs atsižadėjimas.

(Na tydzień wstrzemięźliwości. Szkic kazania

o abstynencji, NBK 50/1936, p. 42)

Spalio 18

Dažnai siela, tarsi laivas jÅ«roje, praranda viską, kas sudaro jos jėgą, grožį ir vertę: tikėjimo stiebas bÅ«na sutriuškintas, meilės vairas nuplėštas, o visas gerų darbų turtas tampa bangų grobiu. Atrodo, kad jai jau gresia visiškas sudužimas. Tačiau siela nežus, jei pasitikėjimo inkaru įsikabins į visagalį Dievo gailestingumą.

(MB, t. IV, p. 25)

Spalio 19

Jei esame įsitikinę, kad Dievas mumyse yra, veikia mumyse ir mumis rÅ«pinasi, tuomet švelniai pasitikėdami atsiduodame į Jo rankas ir pasiekiame tobulą vidinę ramybę bei didelę dvasios giedrą.

(MB, t. III, p. 103)

Spalio 20

Kas gyvena kupinas vilties ir pasitikėjimo, tas nesiliauja giedojęs gyriaus himno begaliniam Dievo Gailestingumui. Tas garbina Dievą taip, kaip Jis labiausiai vertas mūsų dėkingumo ir garbinimo.

(Ufność a Miłosierdzie Boże,

WA 7/1952, p. 316)

Spalio 21

Tikras ir vienintelis gėris yra tik Dievas ir Jo gailestingumas žemėje, taip pat Jo turėjimas po mirties. Tik Jis gali nuraminti mÅ«sų troškimus ir suteikti tikrąjį džiaugsmą.

(RiK, O radości, p. 333)

Spalio 22

Džiaugsmas ir linksmumas – tai malonus jausmas, turint geidžiamą gėrį arba viliantis greitai jį pasiekti. Džiaugsmas yra gyvenimo varomoji jėga bei poreikis, tai gyvenimo galia ir vertybė.

(Konferencja o radości,

WAW 5/1931, p. 297)

Spalio 23

Nėra didesnio džiaugsmo kilnioms sieloms, kaip teikti džiaugsmą kitiems: kitiems dovanotas džiaugsmo dovanas atgauname su palūkanomis.

(Konferencja o radości,

WAW 5/1931, p. 298)

Spalio 24

Dievo meilė padaugina mūsų jėgas daryti gera, suteikia mums nenugalimą stiprybę įveikti kliūtis ir be paliovos skatina tauriausius dorybių aktus.

(MB, t. III, p. 102)

Spalio 25

Pasitikiu Tavimi, Dieve, kurio negaliu kitaip suprasti tik kaip gailestingąjį Tėvą, su gailesčiu žvelgiantį į mane, norintį ištraukti mane iš mano skurdo ir pašalinti bet kokius trÅ«kumus.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 25)

Spalio 26

Dievo akyse privalau bÅ«ti mažas vaikas, (...) su visišku pasitikėjimu leistis vedamas Tėvo rankos ir visiškai paprastai sieloje tikėti viskuo, ką Jis man yra apreiškęs.

(MB, t. III, p. 55)

Spalio 27

Džiaugsmas įtvirtina mūsų dorybę ir priartina prie Dievo.

(Konferencja o radości,

WAW 5/1931, p. 297)

Spalio 28

Niekada motina nėra [taip] rūpinusis savo kūdikiu, niekada geriausias draugas taip nebuvo pralinksminęs savo draugo, kaip Dievas apgaubia rūpesčiu ir pradžiugina tokią sielą, ir tai suteikia jai didelę ramybę ir džiaugsmą

(RiK, Oddanie się woli Bożej, p. 133)

Spalio 29

Jeigu Dievas yra mūsų Kūrėjas, didžiausias Geradarys ir gailestingasis Tėvas, paprasčiausias teisingumo jausmas reikalauja Jį mylėti.

(MB, t. I, p. 156)

Spalio 30

Norint gimti iš Dievo ir bÅ«ti Dievo vaiku, reikia įtikėti ir priimti Kristų. (...) Tikėjimas iškelia sielą virš viso gamtos pasaulio, leidžia jį nugalėti ir įveda į tokią sferą, kurios pasaulio akys nepasiekia.

(RiK, o duchu wiary, p. 257)

Spalio 31

Tikėjimo objektas yra Dievo žodis, t. y. mums apreikštosios Dievo tiesos, kurias priimame, nes Dievas jas apreiškė ir per Bažnyčią davė mums tikėti.

(MB, t. III, p. 93)

LAPKRITIS

Lapkričio l

Šventumas nėra saujelės išrinktųjų, o visų be išimties didžiausių nusidėjėlių privilegija.

(Dziennik, sąs. 4, p. 26)

Lapkričio 2

Skaistykla yra paskutinė gailestingumo pastanga: ant jos matyti užrašas „Dievo gailestingumas“.

(Rekolekcje, p. 20)

Lapkričio 3

Mintis apie mirtį baisi tiems, kurie gyvena nuodėmėje, o dar labiau tiems, kurie tarnauja Dievui dėl savo naudos ir daugiau galvoja apie Dievo teisingumą negu apie Jo gailestingumą. O vidinį gyvenimą gyvenančioms sieloms, kurios yra atidavusios savo likimą į Dievo rankas, mintis apie mirtį yra maloni ir guodžianti.

(Dziennik, sąs. 3, p. 67)

Lapkričio 4

Danguje šventiesiems šviečia Dievą matyti leidžianti garbės šviesa, o žemėje – tikėjimo šviesa, kuria privalome vadovautis.

(RiK, O duchu wiary, p. 258)

Lapkričio 5

Drauge su gyvenimu praeina ir žemiškasis džiaugsmas, tik iš tolo panašus į tą, kuris mÅ«sų laukia amžinybėje, kur nesudrumsčiama ramybė ir niekuo netrikdomas džiaugsmas mums amžinai skirti.

(Listy, p. 10)

Lapkričio 6

Kas gyvenime dažnai kartoja „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“, to mirtis neužklups miegančio, tik budintį ir persijuosusį strėnas, jo pasitikėjimas bus jam rankoje degantis žibintas.

( Listy, p. 10)

Lapkričio 7

Anapus kapo yra kančios pasaulis. Ten mano broliai, kurie jau nebegali sau padėti, bet aš galiu jiems padėti, paaukodamas už juos atlaidus, kuriuos čia iš Dievo gailestingumo galiu gauti.

(MB, t. III, p. 248)

Lapkričio 8

Pasitikėjimas privalo bÅ«ti susietas su ilgesiu, t. y. troškimu pamatyti Dievo pažadus. (...) Dievo ilgesys turi uždegti mus nuolatos darbuotis visiškai Jam pasiaukojant.

(RiK, O ufności, p. 266)

Lapkričio 9

Kaip puodžius laiko krosnyje molį, kol taps tinkamas, taip Dievas liepia pasilikti bandymų krosnyje, kol išsiugdysime dorybes.

(RiK, O ufności, p. 265)

Lapkričio 10

Nesame viską sugebantys, tad visko iš savęs ir nereikalaukime. Galime mažai, tai ir Dievas iš mÅ«sų daug nenori, bet reikalauja, kad bendradarbiautume su Jo malone. Jeigu norime, norėkime nuoširdžiau ir darykime, ką galime, o malda papildys darbą.

(RiK, O ufności, p. 266)

Lapkričio 11

Kaip medis savo jėgą gauna iš šaknų, taip krikšÄionio gyvenimas – iš tikėjimo: jis yra nepakeičiama visokio gyvenimo, visokios dvasinės pažangos ir tobulumo viršÅ«nės sąlyga.

(Rik, O duchu wiary, p. 258)

Lapkričio 12

Dievas ištikimai įvykdo savo pažadus ir neleidžia, kad bandymai pranoktų mÅ«sų jėgas. Jeigu kovosime kaip Dovydas, šaukdamiesi Viešpaties vardo, visada nugalėsime.

(RiK, O ufności, p. 263)

Lapkričio 13

Viešpats Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, atidavė mums savo Motiną kaip Gailestingumo Motiną. Marija yra Gailestingumo Motina dvejopa prasme: ji yra Jėzaus, įasmeninto Dievo Gailestingumo, Motina ir nuolatos yra mums gailestinga.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 100)

Lapkričio 14

Kas tai yra susivienyti su Dievu, apsakyti neįmanoma, galima tik pajusti, kaip Jonas, prisiglaudęs prie Jėzaus širdies.

(Urozcystość Trzech Króli, p. WD 5/1949, p. 398)

Lapkričio 15

Jei visada Dievą laikytume Tėvu, o save – Jo vaikais, tuomet visas gyvenimas bÅ«tų meilės ir pasitikėjimo pagarbinimas.

(RiK, O miłości Boga, p. 319)

Lapkričio 16

BÅ«simasis gyvenimas šviesos vaikams nebus naujas gyvenimas, o tik uždangos pašalinimas, nes jie pamatys Dievą akis į akį.

(Poznajmy Boga w Jego Miłosierdziu, p. 20)

Lapkričio 17

Turime prašyti tikėjimo ir už jį dėkoti Viešpačiui Dievui kaip už vieną brangiausių Jo gailestingumo dovanų.

(MB, t. III, p. 95)

Lapkričio 18

KÅ«rėjo meilė – tai pagrindinė pasaulio teisė, pagrindinė ir aukšÄiausia žmogaus paskirtis. Tai meilei esame sutverti.

(Serce Jezusa wzorem miłości Boga,

WA 6/1951, p. 658)

Lapkričio 19

Dievo meilė yra šventa ir reikalinga, bet ne visuomet ji liepsnoja ant mÅ«sų širdžių altorių. Žmonės neretai susiranda sau kitų dievų: mamoną, tuštybę, malonumus, į kuriuos linksta visais savo jausmais. Todėl Dievo SÅ«nus tarp jų tapo Žmogumi, kad mus pamokytų šios aukšÄiausios pareigos, o savo švelniausiąja širdimi duotų mums pavyzdį ir šiuo požiÅ«riu sektiną modelį.

(Serce Jezusa wzorem Miłości Boga,

WA 6/1951, p. 658)

Lapkričio 20

Meilė – tai tikra dangaus ugnis, formuojanti kiekvieną dorybę ir suteikianti jai amžinojo gyvenimo vertę.

(MB, t. IV, p. 21)

Lapkričio 21

Dievo meilė – tai išeities taškas, priemonė ir galutinis mÅ«sų tikslas. (...) Meilė – tai viso mÅ«sų tobulumo esmė bei santrauka, tai visų dorybių karalienė.

(Dziennik, sąs 3, p. 39)

Lapkričio 22

Kad burinė valtis plauktų, reikia vėjo ir tam tikro svorio, kuris ją gramzdintų į vandenį, idant neapsiverstų. Taip pat ir mums reikia pasitikėjimo vėjo ir Dievo baimės krovinio. Be pasitikėjimo tampame abejingi, o be baimės sudūžtame į puikybės uolą. Pasitikėkime, nes Viešpats yra visagalis ir gailestingas.

(RiK, O ufności, p. 266)

Lapkričio 23

Dievo meilė – tai antgamtinė dorybė, kuria Dievą mylime labiau už viską, dėl Jo paties, kaip galutinį mÅ«sų tikslą.

(MB, t. III, p. 100)

Lapkričio 24

Kas garbina Dievo gailestingumą, tam niekuomet, nepaisant neretai iškylančių didžiausių sunkumų, nepristigs pasitikėjimo, su kuriuo koja kojon eina vidinė ramybė ir dvasios pusiausvyra.

(Ufność a Miłosierdzie Boże,

WA 7/1952, p. 316)

Lapkričio 25

Tikėjimo šviesa išplečia mÅ«sų žinojimą apie Dievą, apie vidinį Jo gyvenimą, o pirmiausia apie begalinį Jo gailestingumą.

(MB, t. III, p. 94)

Lapkričio 26

Meilė glaudžiausiai suvienija sielą su Dievu ir ją perkuria: daro įtakos protui, idant galvotų apie Dievą; valiai – idant paklustų Dievo valiai; jausmams – idant linktų į Jį; visoms mÅ«sų jėgoms – idant bÅ«tų panaudotos tarnaujant Dievui.

(MB, t. III, p. 102)

Lapkričio 27

MÅ«sų širdis yra sukurta Dievui, begaliniam gėriui, ir tik Jo turėjimas gali pripildyti ją tikro ir tvaraus džiaugsmo.

(RiK, O radości, p. 333)

Lapkričio 28

Kaip ji (Marija) formuoja mus pasislėpusi, taip ir mes privalome likti joje pasislėpę, vieniši, užsiėmę – kaip ir ji – vien tik Dievu, užmiršÄ™ save, (...) pasislėpkime ir gyvenkime Marijoje. Vaikai visuomet kažką turi iš savo motinos.

(Listy, p. 49)

Lapkričio 29

Viešpats Kristus yra pavyzdys visiems krikšÄionims, kurie irgi turi labai stengtis pažinti Dievo valią savo atžvilgiu ir ją kuo tiksliausiai vykdyti, kad savo gyvenimo pabaigoje ištartų Išganytojo žodį: „Atlikta“.

(Listy, p. 5)

Lapkričio 30

Dievas įžengia į kiekvieną situaciją, net į tokią, kuri yra nuodėmės rezultatas, kad viską susietų su savo dangiškuoju planu, kurio tikslas yra Jo garbė ir sielų išganymas bei pašventinimas.

(Dziennik, sąs. 3, p. 28)

GRUODIS

Gruodžio 1

Iš kiekvieno Evangelijos puslapio aiškėja Jėzaus gerumas, gailestingumas, maloningumas, ištikimybė žmonėms. Tai nėra įsivaizdavimas, o paties Ä®sikÅ«nijimo faktu paremta tikrovė. (...) Jėzus Kristus nesikeičia. Jo širdis buvo, yra ir bus labiausiai mylinti.

(Konferencja o Najświętszym Sercu Jezusa,

WAW 5/1931, p. 171)

Gruodžio 2

Dievo meilė tiesiogine prasme reiškiasi dieviškųjų Asmenų tarpusavio santykiu – kaip tobula tarpusavio meilė. O kai kalbame apie Dievo meilę kÅ«riniams, ypač žmonėms, turime galvoje meilę vargui, t. y. Dievo gailestingumą.

(MB, t. I, p. 18)

Gruodžio 3

AukšÄiausio tobulumo siekianti siela visų pirma privalo Marijai patikėti išsivadavimą iš senojo žmogaus – Ievos sÅ«naus ir persirengimą nauju – Marijos sÅ«numi.

(Listy, p. 47)

Gruodžio 4

Dievas elgiasi su mumis kaip su savo vaikais ir per visą gyvenimą veda mus prie savosios nepalyginamos Tėvo meilės.

(Serce Jezusa wzorem roztropności i prostoty,

WA 6/1951, p. 487)

Gruodžio 5

Dievo meilės mums apraiškos yra nuostabios ir neišsemiamos: jos išryškėja ne tik stebuklingu mÅ«sų įvaikinimo aktu, bet ir bÅ«du, kuriuo Dievas nusprendė jas mumyse realizuoti. Štai Jis davė mums savo SÅ«nų, kuris tapo Žmogumi ir mirė už mÅ«sų nuodėmes, kad mus atpirktų ir padarytų Dievo vaikais.

(Serce Jezusa wzorem zgadzania się z wolą Bożą,

WA 6/1951, p. 488)

Gruodžio 6

Marija yra sielos, siekiančios glaudžiai bendradarbiauti su Dievu, pavyzdys. Tuo pat metu ji yra ir šio darbo vadovė, nes veda prie Jėzaus ir moko, kaip kreipti į Jį visus savo jausmus ir Jam visiškai atsiduoti.

(Dziennik, sąs. 3, p. 32)

Gruodžio 7

Advento ilgesys persmelkia mus iki pat sielos gelmių; ji dejuoja, verkia, ilgesingomis akimis žvelgia į dangų ir maldauja: „Rorate coeli desuper.“

(Dziennik, sąs. 4, p. 71)

Gruodžio 8

Marijos meilė – tai gaivinantis saulės spindulys pasaulio tamsybėse, tai labdaringa dangaus rasa, kuri puoselėja, maitina ir palaiko nekaltybės žiedą, tai tiesiog gyvenimo principas ir vaisinga visokių dorybių sėkla, tai bÅ«tina Gailestingiausiojo Išganytojo meilės sąlyga.

(Serce Jezusa wzorem miłości ku Matce Najświętszej, WA 6/1951, p. 341)

Gruodžio 9

Širdis, skirta tÅ«kstančiui bergždžių minčių ir nereikalingų užsiėmimų, nesugeba klausytis Išganytojo širdies balso.

(Serce Jezusa wzorem skupienia,

WA 6/1951, p. 187)

Gruodžio 10

Nesusikaupus didžiausios malonės dingsta be pėdsako, kaip žodžiai, parašyti smėlyje, arba atvaizdas vandenyje, neatnešdamos sielai jokio vaisiaus.

(Serce Jezusa wzorem skupienia,

WA 6/1951, p. 187)

Gruodžio 11

Kas pasitiki Dievu, tas niekuomet nepatirs nusivylimo.

(RiK, O ufności, p. 261)

Gruodžio 12

Išganytojas visiems pataria mokytis romumo, o save šiuo atžvilgiu pateikia kaip pavyzdį. Ši dorybė niekuomet Jo nebuvo apleidusi, ja dvelkė visi Jo žodžiai ir darbai.

(Serce Jezusa wzorem cichości,

WA 6/1951, p. 491)

Gruodžio 13

Patikliam bendravimui su Viešpačiu nereikia ieškoti kokių nors iškilnių žodžių. Galima be žodžių sielos žvilgsnį ramiai nukreipti į Viešpatį ir Jį pamilti.

(Dziennik, sąs. 3, p. 25)

Gruodžio 14

Viltis, (...) žadindama mumyse dangaus ir Dievo turėjimo ilgesį, įžiebia mumyse įkarštį, energiją bei uolumą pasiekti trokštamą gėrį.

(MB, t. III, p. 98)

Gruodžio 15

Paprastumas (...) visada yra neapsakomo džiaugsmo pilna sielos vaikystė, jis drąsiai žengia per gyvenimo nemalonumus ir darbus, visada akyse ir širdyje turėdamas vienintelį tikslą – patikti Dievui.

(Serce Jezusa wzorem roztropności i prostoty,

WA 6/1951, p. 486)

Gruodžio 16

Dievo Karalystė yra jumyse, – kalbėjo Viešpats Jėzus, pažymėdamas, jog turime ieškoti Dievo savo sieloje, o rasime Jį ten tik susikaupę. Čia Dievas sėdi savo Gailestingumo soste ir laukia savo kÅ«rinio.

(Serce Jezusa wzorem skupienia, WA 6/1951, p. 186)

Gruodžio 17

Romumas iš pirmo žvilgsnio neatrodo didelis ir stulbinamas dalykas, tačiau iš esmės tai yra nepalenkiama jėga, susieta su nuolankumu bei artimo meile. Jis sugeba viską įveikti, ir tuo patraukliau ir labiau užtikrintai, kad nevartoja nei jėgos, nei prievartos, o tik švelniai įkalbinėja.

(Serce Jezusa wzorem cichości,

WA 6/1951, p. 492)

Gruodžio 18

BÅ«tina Dievo veikimo sieloje sąlyga yra susikaupti, t. y. domėtis tuo veikimu ir rodyti jam dėmesį. Dievo malonė negali veikti ten, kur siela blaškosi, yra nerami ir sutrikusi.

(Serce Jezusa wzorem skupienia,

WA 6/1951, p. 186)

Gruodžio 19

Tylėti yra bÅ«tina, kad išlaikytum susikaupimą.

(MB, t. II, p. 93)

Gruodžio 20

Tylėjimo dorybės esmę sudaro ne nieko nekalbėjimas, o kalbėjimas tik to, kas reikalinga, iš ko gali bÅ«ti kas nors sukurta ir naudinga.

(MB, t. II, p. 93)

Gruodžio 21

Meilė siekia susivienijimo. Todėl susivienyti su žmonių sielomis yra neatidėliotinas ir nepabaigiamas Švenčiausiosios Jėzaus Širdies reikalas.

(Serce Jezusa wzorem miłości bliźniego,

WA 6/1951, p. 662)

Gruodžio 22

Dievas nekreipia dėmesio į žmonių padėtį, vertina tik jų dorybes ir tik už jas atlygina. (...) Atlygina ir už tokius darbus, kurių niekas nežino.

(Miłosierdzie Boże a sprawiedliwość Boża,

WA 5/1950, p. 622)

Gruodžio 23

Esame krikšÄionys ne todėl, kad mylime Dievą, o todėl, kad įtikėjome, jog Dievas mus myli ir mÅ«sų gailisi.

(Dziennik, sąs. 4, p. 27)

Gruodžio 24

Štai Dievas siunčia savo SÅ«nų, Jį mums dovanoja vien tik mÅ«sų labui. Tai pranoksta bet kokį supratimą.

(MB, t. I, p. 37)

Gruodžio 25

Visas žmogaus gyvenimas yra kelionė į Betliejų, nes mūsų gyvenimas mums yra kelionė pažvelgti į Dievą.

(Dziennik, sąs. 4, p. 29)

Gruodžio 26

Paprastumas yra trumpiausias kelias į tobulybę – tai Gailestingiausiojo Išganytojo Širdies vėliava, didelės ir kilnios sielos bruožas. (...) Norint patekti į dangų, reikia prisitaikyti prie vaikiško paprastumo.

(Serce Jezusa wzorem roztropności i prostoty,

WA 6/1951, p. 486)

Gruodžio 27

Mylimo asmens tobulumas daro įtaką ir mylinčiajam. Jeigu žmogus deramai myli Dievą, jis pats tobulėja ir tampa laimingesnis.

(MB, t. I, p. 157)

Gruodžio 28

Meilė yra saitas – grandinė, kuria Dievas susisiekia su mumis ir apsigyvena sieloje.

(RiK, O obecności Bożej, p. 201)

Gruodžio 29

Visos malonės mums ateina per Kristų, o Dievas tiek mus myli, kiek mes mylime Jėzų ir Jį tikime.

(Serce Jezusa wzorem zgadzania się z wolą Bożą,

WA 6/1951, p. 488)

Gruodžio 30

Izraelio tauta mesijo atėjimą įsivaizdavo visai kitaip. (...) O Išganytojas čia pasirodo ne tik labiausiai nusižeminęs, bet ir visiškame varge. (...) Tas neturtas buvo pasirinktas savo noru, kad, savanoriškai atsisakęs paprasčiausių poreikių, mus padarytų turtingus.

(MB, t. I, p. 55)

Gruodžio 31

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu – tai trumpiausias kelias į šventumą.

(Konferencje ascetyczne. Doskonałość a ufność, p. 50)

In primo piano

    Archivio